Emilija Večkytė – Klimavičienė gimė 1930-05-25 Gudelių kaime, Varėnos rajone Teofilės ir Karolio Večkių šeimoje. Dievas jiems padovanojo10 vaikų. Užaugo septyni. Emilija – pagrandukas. Ten gyveno ir jos seneliai, tėvelio tėvai. Senelis buvo šio kaimo mokyklos daraktorius. Mergaitė pradinę mokyklą baigė Gudelių kaime. Rengėsi stoti į Merkinės gimnaziją. Tam sutrukdė karas. 14 metų neteko motinos, po dviejų - pasimirė ir tėvelis.    

Po tėvų mirties jaunos merginos gyvenimo kraičio skrynią pripildė rūpesčiai, nerimas dėl likusios šeimos ir sunkus darbas tėvų ūkyje. Ne mokslai buvo galvoje. Būdama 21 metų, ištekėjo. Šeima Gudeliuose gyveno 13 metų. Paauginusi vaikus, moteris dirbo laiškaneše. Nuo 1961 metų gyvena Druskininkuose. Daugiau kaip 40 darbo metų  atiduota  ,,Nemuno“ sanatorijai.

E. ir B. Klimavičiai susilaukė dviejų dukrų ir dviejų sūnų, viso pulko vaikaičių ir net provaikaičių... Emilija ir  Bronislovas atšventė vedybinio gyvenimo 60-etį.

Vienu metu  moteriai buvo ypatingai sunku, kankino nerimas, buvo didelė nervinė įtampa... Tada ir atsivėrė širdis, ir į sąsiuvinių lapus pabiro eilės, prozos kūrinėliai. Tada jai buvo 74 metai. To dvasinio turto jau sukaupta per tris tūkstančius eilių. 80-ojo jubiliejaus proga išleista eilėraščių knygelė„Subrandink sieloje gerumą...“ 

Artuma

Kai tu šalia
Sklinda atskleistos artumos šiluma,
Aš tą jaučiu,
Saugi esu.

Pasitikėjimą turiu,
Tu suteiki man drąsos,
Pripildai taurę kvapu ramumos
Ir geriam ją abu.

Menu kaip pirmą kartą
Lūpomis paliečiau tavo skruostą,
Nudegino mane ugnis,
Net apsvaigau suklupus.

Tik saulelė krypsta vakarop,
Ta ugnelė išliko, dar rusena,
O metai bėga ir diena po dienos,
Kiek švelnių žodžių girdėtų nuolatos.

Kada ištinka vargai
Nors už delnų palaikai,
Dievą kasdien meldžiu
Kad kuo ilgiau būtume kartu.

Laikas

Žvelgiu pro langą praeities,
Pievoje išmintą taką regiu,
Kiek jame buvo vilties
Tegul laikas pasako.

Gyvenimas kaip gėlių žiedai,
Jaunyste išsiskleidžia visu gražumu,
Laksto su vėjais, džiaugiasi smgumu,
Visu savo pajėgumu.

Jaunystė tokia vijoklė,
Pasislėpė pievų žieduose
Galvojau ji niekada nesibaigs
O laikas pralėkė šuoliais.

Tik mintys nesensta niekad,
Jos verčiasi kaip iš versmės,
Suspaudė širdį geluonė
Kad negalėjau daug ko paregėt.

Žvelgiu į bekraščius tolius,
Net aprasoja akinių stiklai,
Noriu sugrįžt kur anksčiau buvus,
Meilės takus pievų žolėse surasti.

Šiltas guolis

Tu dažnai žvalgaisi
Į platumos tolius
O kas šalia nematai,
Nes širdimi esi nutolus.

Tik laikas viską sudėlioja
Ir paskirsto į vietas,
Ką likimas dovanojo
Tu nenori to suprast.

Kad esi šilumos guoly,
Apklota šiltais patalais,
Kad dienų bėgime tu spartuolė
O jos lekia viesulais.

Artimieji tave saugo
Kad šilumos keliai nesibaigt
Tai suvok tą savo guolį
Ir jis gali greitai praeit.

Patikėt gal nenorėsi
Bet kitaip tikrai nebus,
Kol širdis nesuakmenėjo,
Apkabink karštai savus.

Padėkok kad drauge ėjot
Ir viską dalijotės perpus
Ir tegul kyla smarkūs vėjai,
Neša į Amžinus Namus.

Akimirka viena

Jei tu išmokai pamokas žmogaus
Tavęs jau niekas neapgaus,
Bet jei esi dar kelyje
Tau vien tik baimė širdyje.

Gyvenimas tai mokykla
Jį pradedi nuo klasės pirmos
Užduotis kiekviena nelengva
Ne kiekvienam susidoroti.

Uždaviniai vis nauji,
Nežinai ar teisingai išspręsi
O jei padarysi klaidų
Ar save už tai pakęsi.

Nes tik akimirka viena
Ir tu jau suklydus,
Galėjo būti kitaip
Jei ne tas tavo pavydas.

Pavydėti nieko negali
Nors vynas tegul upe plaukia,
Kas skirta tau surasi
Net naktį tamsioje palaukėj.

Ir proto iš tavęs neatims
Ir išmintis slepiasi giliai viduje,
Pati surasti turi,
Ji parodys kokia jos galia.

Gali išvengti klaidų,
Daugiau turi mąstyti,
Nes gyvenimas toksai,
Sunku bus ištaisyti.

Pėdsakas

Jeigu tu pats pastatei
Per gyvenimo upę tiltą
Ir perėjai į kitą krantą
Tai Dangaus Angelai tau tiesė ranką.

Pasiekęs krantą dairaisi sustojęs.
O kiek daug matai kelių,
Bet renkiesi tik vieną iš jų,
Kurį tau likimas dovanojo.

Mini per gyvenimą savom pėdom,
Norėtum kad nors pėdsakai liktų,
Bet vėjas atpūtė debesis,
Pasidarbavo lietus kad visai išnyktų.

Aš šaukiau Angelų,
Nors Jūs man padėkit,
Juk maldoje prašau,
Nors sunaikint neskubėkit.

O Jie atsakė: „darbų, gerų darbų,
Mums iš tavęs reikia
Jei tu jų neturi,
Tai ir tavo pėdsakų niekam nereikia“.

Akimirkos paskutinės

Tavam plane manęs nėra,
O gal ir neplanavai niekad,
Bėgai nuo manęs tekina
Man nežadėdama nieko.

Nekaltinu tavęs
Kad meilė neišsiveržė iš krūtinės,
Tik dar ilgai atminsiu aš
Akimirkas tas paskutines.

Gal kaltas aš buvau
Nesugebėjau ugnelės įžiebti,
Dabar pervėlai
Liko tik pelenai.

Gal pritrūko tau žodžių švelnių
Ar mylėt buvai nepasiruošus,
Sugriuvo visi mano planai
Ir kaip aš tavęs ilgiuosi.

Gal dar susitiksime nors trumpam,
Gal dar įsižiebs kibirkštėlė,
Nors ir neįsilipsnos jau ugnis
Bet į tavas akis pažvelgsiu vėliai.

Gal ašara džiaugsmo nukris,
Ilgiau išnešiosiu tavo atminimą
Ir širdyje giliai paslėpsiu
Tokį brangų, paskutinį, mūs susitikimą.