Džiaugsmo ašara

Atokvėpis tylos erdvėje,
Kada ramybė užvaldo,
Nuo įtampos pavargus,
Ilsis širdis krūtinėj.

Ramybės apgaubtas kūnas
Meilės šilumą skleidžia,
Naują svjonę šaukdama
Jausmų banga prabunda.

Vidiniuos slėpiniuos
Svajonė stato rūmus
Lieki drąsesnė dabar
Nei anksčiau buvus.

Jau pildos vaikystės
Sapnų karalystė,
Priartėjo laikai
Kurie neleidžia klysi.

Taurumo šaltinio vanduo
Jau nuplovė tavo veidą,
Tu rūmų valdovė tapai,
Nes likimas leido.

Dabar po lašą šilumą dalini
Tiems, kurie tave širdin įsileido,
Artimus kaip save myli,
Džiaugsmo ašara nurieda švelniu veidu.

Skausmas

Kai ašaros nebyra,
O verkia tik širdis,
Ir sielos skausmą tyrą
Vien gaubia paslaptis.
Bet pasakyti tu nenori
Ir pasiguosti negali.
Tik iš širdies išnyra
Didžiulė aimana sunki.
Ne kiekvienam juk būna, –
Negali nieks padėt...
Vidiniai širdies rūmai
Jau gali subyrėt.
Prabėga daugel metų,
Pasikeičia gamta...
Tik paslapties tvirtovė
Vis glūdi užskleista... 

Šešėlis 

Stoviu ant ežero kranto
Ir staiga pamatau –
Savo atvaizdą vandeny.
Bet neišsigandau –
Juk aš stoviu krante,
O manęs ežere nėra.
Pajudėjau truputį,
Einu pakrante toliau,
Bet iš smalsumo atsigręžtu atgal –
Juodas stulpas
Lydi mane.
Baimė apima visą,
Jau noriu aš bėgti,
Kas gali sekioti? –
Juk aš nė priešų neturiu.
Išsigandus einu
Ir pro petį žiūriu –
Jis visai jau čia pat.
Aš bijau...
Net saulelė ir ta
Debesėliu melsvu prisidengia...
Atsigręžtu aš vėl,
Bet šešėlio jau nėr –
Ir drąsiai einu vis į priekį...

Nežinoma ranka 

Lyg nematoma jėga,
Lyg pasąmonės galia
Parodo tau , kaip orientuotis,
Kaip gyvenimą tvarkyti,
Kada savęs išklausyti,
Kaip ateitį pramatyti...
Net likimą savo
Išmokti valdyti,
Kaip išsikapstyti
Iš rūpesčių naštos.
O tų kelių daugybė:
Jie tau nežinomi,
Bet vienu reikia eiti
Ir žvelgti iš arti,
Ar neužpūs pūga?
O gal žiedais gėlių
Jau nubarstytas?
Spėlioti tu gali –
Tik aušta naujas rytas...
Tik nuojautos žinia:
- Atskirki pelus nuo grūdų,
Nes likimas dabar
Ant tavo delnų. 

Ruduo

Man liūdna labai,
Kai rudenį krenta lapai,
Kasdien tirštėja tamsa...
Liūdna, kai jurginų žiedai
Guodžiasi vienas kitam
Ir šneka –
Ar mes dar žydėsim
Kada nors taip ilgai?..
Man liūdna, kai gėlės
Pavirsta vien stagarais.
O buvo tokios nuostabios!
Mes grožėjomės jomis
Vasaros tyliais vakarais...
Tai rudens išdaigos –
Kad neliktų jokia žaluma.
Nebemyliu rudens,
Aš jam neatleisiu
Ir į sielos gelmes
Niekada neįleisiu. 

Vidiniai slėpiniai 

O kad būtų galima
Pamatyti širdies gelmes!
Kiek jose žodžių
Glūdi neatskleistų!
Sau ramiai guli
Ir tikisi savo laiku
Švelniai prabilti
Kai sielai bus sunku...
O gal niekas jų neišgirs...
Paliks neatskleista knyga,
Kiekvieno būties
Nupiešta nepakartojama
Jausmų spalva...
Ji tikra brangenybė –
Reikia surasti
Tą išminties vertybę,
Nors glūdi vis kitoje
Širdies gelmėje

 Apmąstymai 

Dėlioji praeitį iš pradžių,
Kaip abėcėlę raidžių.
O buvo labai įvairi –
Daug kas išliko širdy...
Pirma meilė,
Gimęs tavo vaikas...
Ir vienas žodis –
Keitęs viską –
Kaip baisu,
Kad nedėliosi
Jokių raidžių...
Kai apkabina liga,
Planai sugriūna staiga...
Gyvenimo lapas
Liks be raidžių.
Abėcėlę dėlios
Jau kita karta
Iš pradžių... 

Mano namai

Pavasario saulė išbudino žemę –
Nušvito gamta ir dangus.
Jie atnešė džiaugsmą ir laimę,
Kad gyventum sotus ir ramus.
Kodėl trumpa ta vasara,
Kodėl taip greit prabėgo?
Jinai lyg džiaugsmo ašara
Akimirksniu nurieda.
Aš net nepastebėjau
Jos grožio nuostabaus.
Rudens šalna atėjo:
Gėlių žiedai nudžius.
O mano šis gyvenimas
Į šalną panašus:
Viena rudens akimirka –
Paliksiu šiuos namus.
Tikiu Dievo Apvaizda –
Esu čia laikinai.
Jo pakviesta keliausiu,
Kur amžini namai. 

Gyvenimo tėkmė 

Pradžių pradžia yra:
Gyvenimo juosta
Jau išausta.
Prieš mano akis
Tartum kelias nutiestas,
Žodžiai ištarti nepasimirš –
Išugdyta meilė
Juos primins.
Nors žvilgsnio nebus –
Jo nesugrąžinsi.
Jį pridengė smėlis
Ir sniego pusnynas gilus.
Tų žodžių skambesys
Dar dega viduje
Ir su mano siela
Jie susisiekia...
Kas man taip brangu,
Visuomet širdyje
Pasilieka.