Gyvenimo spalvos

Esu maža smiltelė laukų,
Dovanoju jums žodžių šiltų.
Gyvenimas turi gražių spalvų,
Kurios išblunka nelaiku.
Neišdalinkime savęs
Per anksti iki paskutinio lašo,
Nes gyvenimas mūsų prašo
Pasidžiaugti su artimais.
Jaunystė šuoliais praeis,
Kol esame jos verti,
Kol gražiausi žiedai
Išsiskleidę širdy.
Mes neaplenksime laiko,
Pastebėkime, kaip auga
Mūsų mylimas vaikas,
Gaivinkimės pušų aromatu,
Kad nebūtų per vėlu,
Nes laikas mūs nepagailės...

Padėka Dievui

Už visatos aukštį,
Už skrendantį paukštį,
Už saulės šviesą,
Už meilės tiesą,
Už lietaus lašus,
Už šiltus motinos žodžius
Dėkoju Dievui.
Už medžių žalumą,
Už gėlių gražumą,
Už pasaulio platumą,
Už upių sraunumą,
Už jūros smėlį,
Už suteiktą mums gėrį
Dėkoju Dievui.
Už Meilės buvimą,
Už jos atsidavimą,
Už beribį laiką,
Už šypseną vaiko
Dėkoju Dievui.
Už gyvenimo kelių daugybę,
Už suteiktą galimybę,
Už saldų miegą,
Už duonos riekę
Dėkoju Dievui.
Už išmintį ir protą,
Už džiaugsmą neribotą,
Už nugalėtą pavojų,
Už žemišką rojų,
Už viską, viską
Dievui dėkoju.

Šviesa

Iš dangaus žvaigždyno
Tamsioj naktyje
Pastebėjau šviesą,
Sklindančią į mane.
Tai buvo ženklas,
Nes aš dažnai Jo prašau
Pagalbos sunkiame kelyje.
Ir Dievo ranka gailestinga
Palietė mane...
Aš jaučiau, kaip sklinda
Šiluma
Ir man taip gera širdyje...
Tikėjimo tiesa
Man buvo svarbiausia visada.
Aš supratau, kad tik Dievas
Gali duoti tai,
Ko mano sielai
Trūksta labai...

Mėnulis

Kažkas šaukia,
Kantriai tyli.
Jis visus vienodai myli.
Pušynėliuos ir palaukėj
Plačiai šypsos,
Mūsų laukia.
Vasaros vėsi naktis
Tau atskleis ir pasakys:
-Tik nemiegok,
Išeik, pažvelk
Į dangų.
Šypsosis jis tik tau
Ir nuoširdžiai,
Be veidmainystės
Iš Dievo pačios
Karalystės.
Iš po debesų
Veržiasi šviesa,-
Tai jis, mėnulis,
Šaukia išeiti
Į lauką tave.

Tavo ranka

Tavo ranka
Lyg šilko skara
Tokia švelni
Apgaubė mano sielą.
Tai tavo ranka
Tokia miela, –
Užvirė kraujas
Širdyje,
Ištirpo baimės
Siena.
Padangę gaubia
Sutema,
O mano širdyje
Šviesu.
Nepastebiu
Rudens,
Nė tamsių dienų.
Tik tavo veidą
Akyse matau,
O širdyje
Vien šilumą
Jaučiu.

Čiurlioniui

Paprasti Dzūkijos pušynėliai,
Tai jie išaugino Didžiūnus,
Kurie po pasaulį
Pasklidę, vėlei
Išgarsino mus.
Ši žemė šventa,
Išauginusi tokį sūnų.
Jo rankose gama
Dabar skamba
Viso pasaulio rūmuos.
O tų žydinčių pušų
Dulkelė maža
Dosni įkvėpimo.
Nėra pasaulyje
Žmogaus,
Kuris Čiurlionio
Vardo nežino.
Garbė ir mūsų miestui,
Nes Jis gyveno čia.

Mano miestas

Mano gimtasis mieste,
Upeliais vėsiais išvagotas,
Džiaugiuos, kad čia aš gyvenu,
Ramybę, palaimą randu.

Čia milžinas, Nemunas teka,
Gausu ežerų.
Net Saulės takas prašneko
Nuo grožio kerų.

Gulbės baltos kaip sniegas –
Grožybė ta be ribų...
Ir parkas vandens iškilęs
Virš melsvų debesų.

Tavęs neiškeisiu jau niekad
Į didžiuosius miestus.
Atrodo, Čiurlionis net šaukia:
,,Sugrįžki pas mus''

Žvakės

Degančios žvakės
suteikia jaukumo.
Bet jos tik išorę šildo,
o vidus,
jei skausmas gilus,
nepadeda, nenutildo.
Beržai žali,
išaugę aukšti,
savo šlamesiu ramina.
Jie nebylūs, be žodžių,
šakas lenkdami,
atjausdami,
padeda ir guodžia.
Prabilki, dangau,
netylėk!
Žvaigždžių sietynuose
surask nors vieną,
tą vienintelę žvaigždę...
Suteiki jai šviesą,
nors trumpam atsitiesti.