Emilija Večkytė – Klimavičienė gimė 1930-05-25 Gudelių kaime, Varėnos rajone Teofilės ir Karolio Večkių šeimoje. Dievas jiems padovanojo10 vaikų. Užaugo septyni. Emilija – pagrandukas. Ten gyveno ir jos seneliai, tėvelio tėvai. Senelis buvo šio kaimo mokyklos daraktorius. Mergaitė pradinę mokyklą baigė Gudelių kaime. Rengėsi stoti į Merkinės gimnaziją. Tam sutrukdė karas. 14 metų neteko motinos, po dviejų - pasimirė ir tėvelis.    

Po tėvų mirties jaunos merginos gyvenimo kraičio skrynią pripildė rūpesčiai, nerimas dėl likusios šeimos ir sunkus darbas tėvų ūkyje. Ne mokslai buvo galvoje. Būdama 21 metų, ištekėjo. Šeima Gudeliuose gyveno 13 metų. Paauginusi vaikus, moteris dirbo laiškaneše. Nuo 1961 metų gyvena Druskininkuose. Daugiau kaip 40 darbo metų  atiduota  ,,Nemuno“ sanatorijai.

E. ir B. Klimavičiai susilaukė dviejų dukrų ir dviejų sūnų, viso pulko vaikaičių ir net provaikaičių... Emilija ir  Bronislovas atšventė vedybinio gyvenimo 60-etį.

Vienu metu  moteriai buvo ypatingai sunku, kankino nerimas, buvo didelė nervinė įtampa... Tada ir atsivėrė širdis, ir į sąsiuvinių lapus pabiro eilės, prozos kūrinėliai. Tada jai buvo 74 metai. To dvasinio turto jau sukaupta per tris tūkstančius eilių. 80-ojo jubiliejaus proga išleista eilėraščių knygelė„Subrandink sieloje gerumą...“ 

Artuma

Kai tu šalia
Sklinda atskleistos artumos šiluma,
Aš tą jaučiu,
Saugi esu.

Pasitikėjimą turiu,
Tu suteiki man drąsos,
Pripildai taurę kvapu ramumos
Ir geriam ją abu.

Menu kaip pirmą kartą
Lūpomis paliečiau tavo skruostą,
Nudegino mane ugnis,
Net apsvaigau suklupus.

Tik saulelė krypsta vakarop,
Ta ugnelė išliko, dar rusena,
O metai bėga ir diena po dienos,
Kiek švelnių žodžių girdėtų nuolatos.

Kada ištinka vargai
Nors už delnų palaikai,
Dievą kasdien meldžiu
Kad kuo ilgiau būtume kartu.

Laikas

Žvelgiu pro langą praeities,
Pievoje išmintą taką regiu,
Kiek jame buvo vilties
Tegul laikas pasako.

Gyvenimas kaip gėlių žiedai,
Jaunyste išsiskleidžia visu gražumu,
Laksto su vėjais, džiaugiasi smgumu,
Visu savo pajėgumu.

Jaunystė tokia vijoklė,
Pasislėpė pievų žieduose
Galvojau ji niekada nesibaigs
O laikas pralėkė šuoliais.

Tik mintys nesensta niekad,
Jos verčiasi kaip iš versmės,
Suspaudė širdį geluonė
Kad negalėjau daug ko paregėt.

Žvelgiu į bekraščius tolius,
Net aprasoja akinių stiklai,
Noriu sugrįžt kur anksčiau buvus,
Meilės takus pievų žolėse surasti.

Šiltas guolis

Tu dažnai žvalgaisi
Į platumos tolius
O kas šalia nematai,
Nes širdimi esi nutolus.

Tik laikas viską sudėlioja
Ir paskirsto į vietas,
Ką likimas dovanojo
Tu nenori to suprast.

Kad esi šilumos guoly,
Apklota šiltais patalais,
Kad dienų bėgime tu spartuolė
O jos lekia viesulais.

Artimieji tave saugo
Kad šilumos keliai nesibaigt
Tai suvok tą savo guolį
Ir jis gali greitai praeit.

Patikėt gal nenorėsi
Bet kitaip tikrai nebus,
Kol širdis nesuakmenėjo,
Apkabink karštai savus.

Padėkok kad drauge ėjot
Ir viską dalijotės perpus
Ir tegul kyla smarkūs vėjai,
Neša į Amžinus Namus.

Akimirka viena

Jei tu išmokai pamokas žmogaus
Tavęs jau niekas neapgaus,
Bet jei esi dar kelyje
Tau vien tik baimė širdyje.

Gyvenimas tai mokykla
Jį pradedi nuo klasės pirmos
Užduotis kiekviena nelengva
Ne kiekvienam susidoroti.

Uždaviniai vis nauji,
Nežinai ar teisingai išspręsi
O jei padarysi klaidų
Ar save už tai pakęsi.

Nes tik akimirka viena
Ir tu jau suklydus,
Galėjo būti kitaip
Jei ne tas tavo pavydas.

Pavydėti nieko negali
Nors vynas tegul upe plaukia,
Kas skirta tau surasi
Net naktį tamsioje palaukėj.

Ir proto iš tavęs neatims
Ir išmintis slepiasi giliai viduje,
Pati surasti turi,
Ji parodys kokia jos galia.

Gali išvengti klaidų,
Daugiau turi mąstyti,
Nes gyvenimas toksai,
Sunku bus ištaisyti.

Pėdsakas

Jeigu tu pats pastatei
Per gyvenimo upę tiltą
Ir perėjai į kitą krantą
Tai Dangaus Angelai tau tiesė ranką.

Pasiekęs krantą dairaisi sustojęs.
O kiek daug matai kelių,
Bet renkiesi tik vieną iš jų,
Kurį tau likimas dovanojo.

Mini per gyvenimą savom pėdom,
Norėtum kad nors pėdsakai liktų,
Bet vėjas atpūtė debesis,
Pasidarbavo lietus kad visai išnyktų.

Aš šaukiau Angelų,
Nors Jūs man padėkit,
Juk maldoje prašau,
Nors sunaikint neskubėkit.

O Jie atsakė: „darbų, gerų darbų,
Mums iš tavęs reikia
Jei tu jų neturi,
Tai ir tavo pėdsakų niekam nereikia“.

Akimirkos paskutinės

Tavam plane manęs nėra,
O gal ir neplanavai niekad,
Bėgai nuo manęs tekina
Man nežadėdama nieko.

Nekaltinu tavęs
Kad meilė neišsiveržė iš krūtinės,
Tik dar ilgai atminsiu aš
Akimirkas tas paskutines.

Gal kaltas aš buvau
Nesugebėjau ugnelės įžiebti,
Dabar pervėlai
Liko tik pelenai.

Gal pritrūko tau žodžių švelnių
Ar mylėt buvai nepasiruošus,
Sugriuvo visi mano planai
Ir kaip aš tavęs ilgiuosi.

Gal dar susitiksime nors trumpam,
Gal dar įsižiebs kibirkštėlė,
Nors ir neįsilipsnos jau ugnis
Bet į tavas akis pažvelgsiu vėliai.

Gal ašara džiaugsmo nukris,
Ilgiau išnešiosiu tavo atminimą
Ir širdyje giliai paslėpsiu
Tokį brangų, paskutinį, mūs susitikimą.


Džiaugsmo ašara

Atokvėpis tylos erdvėje,
Kada ramybė užvaldo,
Nuo įtampos pavargus,
Ilsis širdis krūtinėj.

Ramybės apgaubtas kūnas
Meilės šilumą skleidžia,
Naują svjonę šaukdama
Jausmų banga prabunda.

Vidiniuos slėpiniuos
Svajonė stato rūmus
Lieki drąsesnė dabar
Nei anksčiau buvus.

Jau pildos vaikystės
Sapnų karalystė,
Priartėjo laikai
Kurie neleidžia klysi.

Taurumo šaltinio vanduo
Jau nuplovė tavo veidą,
Tu rūmų valdovė tapai,
Nes likimas leido.

Dabar po lašą šilumą dalini
Tiems, kurie tave širdin įsileido,
Artimus kaip save myli,
Džiaugsmo ašara nurieda švelniu veidu.

Skausmas

Kai ašaros nebyra,
O verkia tik širdis,
Ir sielos skausmą tyrą
Vien gaubia paslaptis.
Bet pasakyti tu nenori
Ir pasiguosti negali.
Tik iš širdies išnyra
Didžiulė aimana sunki.
Ne kiekvienam juk būna, –
Negali nieks padėt...
Vidiniai širdies rūmai
Jau gali subyrėt.
Prabėga daugel metų,
Pasikeičia gamta...
Tik paslapties tvirtovė
Vis glūdi užskleista... 

Šešėlis 

Stoviu ant ežero kranto
Ir staiga pamatau –
Savo atvaizdą vandeny.
Bet neišsigandau –
Juk aš stoviu krante,
O manęs ežere nėra.
Pajudėjau truputį,
Einu pakrante toliau,
Bet iš smalsumo atsigręžtu atgal –
Juodas stulpas
Lydi mane.
Baimė apima visą,
Jau noriu aš bėgti,
Kas gali sekioti? –
Juk aš nė priešų neturiu.
Išsigandus einu
Ir pro petį žiūriu –
Jis visai jau čia pat.
Aš bijau...
Net saulelė ir ta
Debesėliu melsvu prisidengia...
Atsigręžtu aš vėl,
Bet šešėlio jau nėr –
Ir drąsiai einu vis į priekį...

Nežinoma ranka 

Lyg nematoma jėga,
Lyg pasąmonės galia
Parodo tau , kaip orientuotis,
Kaip gyvenimą tvarkyti,
Kada savęs išklausyti,
Kaip ateitį pramatyti...
Net likimą savo
Išmokti valdyti,
Kaip išsikapstyti
Iš rūpesčių naštos.
O tų kelių daugybė:
Jie tau nežinomi,
Bet vienu reikia eiti
Ir žvelgti iš arti,
Ar neužpūs pūga?
O gal žiedais gėlių
Jau nubarstytas?
Spėlioti tu gali –
Tik aušta naujas rytas...
Tik nuojautos žinia:
- Atskirki pelus nuo grūdų,
Nes likimas dabar
Ant tavo delnų. 

Ruduo

Man liūdna labai,
Kai rudenį krenta lapai,
Kasdien tirštėja tamsa...
Liūdna, kai jurginų žiedai
Guodžiasi vienas kitam
Ir šneka –
Ar mes dar žydėsim
Kada nors taip ilgai?..
Man liūdna, kai gėlės
Pavirsta vien stagarais.
O buvo tokios nuostabios!
Mes grožėjomės jomis
Vasaros tyliais vakarais...
Tai rudens išdaigos –
Kad neliktų jokia žaluma.
Nebemyliu rudens,
Aš jam neatleisiu
Ir į sielos gelmes
Niekada neįleisiu. 

Vidiniai slėpiniai 

O kad būtų galima
Pamatyti širdies gelmes!
Kiek jose žodžių
Glūdi neatskleistų!
Sau ramiai guli
Ir tikisi savo laiku
Švelniai prabilti
Kai sielai bus sunku...
O gal niekas jų neišgirs...
Paliks neatskleista knyga,
Kiekvieno būties
Nupiešta nepakartojama
Jausmų spalva...
Ji tikra brangenybė –
Reikia surasti
Tą išminties vertybę,
Nors glūdi vis kitoje
Širdies gelmėje

 Apmąstymai 

Dėlioji praeitį iš pradžių,
Kaip abėcėlę raidžių.
O buvo labai įvairi –
Daug kas išliko širdy...
Pirma meilė,
Gimęs tavo vaikas...
Ir vienas žodis –
Keitęs viską –
Kaip baisu,
Kad nedėliosi
Jokių raidžių...
Kai apkabina liga,
Planai sugriūna staiga...
Gyvenimo lapas
Liks be raidžių.
Abėcėlę dėlios
Jau kita karta
Iš pradžių... 

Mano namai

Pavasario saulė išbudino žemę –
Nušvito gamta ir dangus.
Jie atnešė džiaugsmą ir laimę,
Kad gyventum sotus ir ramus.
Kodėl trumpa ta vasara,
Kodėl taip greit prabėgo?
Jinai lyg džiaugsmo ašara
Akimirksniu nurieda.
Aš net nepastebėjau
Jos grožio nuostabaus.
Rudens šalna atėjo:
Gėlių žiedai nudžius.
O mano šis gyvenimas
Į šalną panašus:
Viena rudens akimirka –
Paliksiu šiuos namus.
Tikiu Dievo Apvaizda –
Esu čia laikinai.
Jo pakviesta keliausiu,
Kur amžini namai. 

Gyvenimo tėkmė 

Pradžių pradžia yra:
Gyvenimo juosta
Jau išausta.
Prieš mano akis
Tartum kelias nutiestas,
Žodžiai ištarti nepasimirš –
Išugdyta meilė
Juos primins.
Nors žvilgsnio nebus –
Jo nesugrąžinsi.
Jį pridengė smėlis
Ir sniego pusnynas gilus.
Tų žodžių skambesys
Dar dega viduje
Ir su mano siela
Jie susisiekia...
Kas man taip brangu,
Visuomet širdyje
Pasilieka.


Gyvenimo spalvos

Esu maža smiltelė laukų,
Dovanoju jums žodžių šiltų.
Gyvenimas turi gražių spalvų,
Kurios išblunka nelaiku.
Neišdalinkime savęs
Per anksti iki paskutinio lašo,
Nes gyvenimas mūsų prašo
Pasidžiaugti su artimais.
Jaunystė šuoliais praeis,
Kol esame jos verti,
Kol gražiausi žiedai
Išsiskleidę širdy.
Mes neaplenksime laiko,
Pastebėkime, kaip auga
Mūsų mylimas vaikas,
Gaivinkimės pušų aromatu,
Kad nebūtų per vėlu,
Nes laikas mūs nepagailės...

Padėka Dievui

Už visatos aukštį,
Už skrendantį paukštį,
Už saulės šviesą,
Už meilės tiesą,
Už lietaus lašus,
Už šiltus motinos žodžius
Dėkoju Dievui.
Už medžių žalumą,
Už gėlių gražumą,
Už pasaulio platumą,
Už upių sraunumą,
Už jūros smėlį,
Už suteiktą mums gėrį
Dėkoju Dievui.
Už Meilės buvimą,
Už jos atsidavimą,
Už beribį laiką,
Už šypseną vaiko
Dėkoju Dievui.
Už gyvenimo kelių daugybę,
Už suteiktą galimybę,
Už saldų miegą,
Už duonos riekę
Dėkoju Dievui.
Už išmintį ir protą,
Už džiaugsmą neribotą,
Už nugalėtą pavojų,
Už žemišką rojų,
Už viską, viską
Dievui dėkoju.

Šviesa

Iš dangaus žvaigždyno
Tamsioj naktyje
Pastebėjau šviesą,
Sklindančią į mane.
Tai buvo ženklas,
Nes aš dažnai Jo prašau
Pagalbos sunkiame kelyje.
Ir Dievo ranka gailestinga
Palietė mane...
Aš jaučiau, kaip sklinda
Šiluma
Ir man taip gera širdyje...
Tikėjimo tiesa
Man buvo svarbiausia visada.
Aš supratau, kad tik Dievas
Gali duoti tai,
Ko mano sielai
Trūksta labai...

Mėnulis

Kažkas šaukia,
Kantriai tyli.
Jis visus vienodai myli.
Pušynėliuos ir palaukėj
Plačiai šypsos,
Mūsų laukia.
Vasaros vėsi naktis
Tau atskleis ir pasakys:
-Tik nemiegok,
Išeik, pažvelk
Į dangų.
Šypsosis jis tik tau
Ir nuoširdžiai,
Be veidmainystės
Iš Dievo pačios
Karalystės.
Iš po debesų
Veržiasi šviesa,-
Tai jis, mėnulis,
Šaukia išeiti
Į lauką tave.

Tavo ranka

Tavo ranka
Lyg šilko skara
Tokia švelni
Apgaubė mano sielą.
Tai tavo ranka
Tokia miela, –
Užvirė kraujas
Širdyje,
Ištirpo baimės
Siena.
Padangę gaubia
Sutema,
O mano širdyje
Šviesu.
Nepastebiu
Rudens,
Nė tamsių dienų.
Tik tavo veidą
Akyse matau,
O širdyje
Vien šilumą
Jaučiu.

Čiurlioniui

Paprasti Dzūkijos pušynėliai,
Tai jie išaugino Didžiūnus,
Kurie po pasaulį
Pasklidę, vėlei
Išgarsino mus.
Ši žemė šventa,
Išauginusi tokį sūnų.
Jo rankose gama
Dabar skamba
Viso pasaulio rūmuos.
O tų žydinčių pušų
Dulkelė maža
Dosni įkvėpimo.
Nėra pasaulyje
Žmogaus,
Kuris Čiurlionio
Vardo nežino.
Garbė ir mūsų miestui,
Nes Jis gyveno čia.

Mano miestas

Mano gimtasis mieste,
Upeliais vėsiais išvagotas,
Džiaugiuos, kad čia aš gyvenu,
Ramybę, palaimą randu.

Čia milžinas, Nemunas teka,
Gausu ežerų.
Net Saulės takas prašneko
Nuo grožio kerų.

Gulbės baltos kaip sniegas –
Grožybė ta be ribų...
Ir parkas vandens iškilęs
Virš melsvų debesų.

Tavęs neiškeisiu jau niekad
Į didžiuosius miestus.
Atrodo, Čiurlionis net šaukia:
,,Sugrįžki pas mus''

Žvakės

Degančios žvakės
suteikia jaukumo.
Bet jos tik išorę šildo,
o vidus,
jei skausmas gilus,
nepadeda, nenutildo.
Beržai žali,
išaugę aukšti,
savo šlamesiu ramina.
Jie nebylūs, be žodžių,
šakas lenkdami,
atjausdami,
padeda ir guodžia.
Prabilki, dangau,
netylėk!
Žvaigždžių sietynuose
surask nors vieną,
tą vienintelę žvaigždę...
Suteiki jai šviesą,
nors trumpam atsitiesti.