1946 metų rudenį gimiau ir augau Vieciūnuose, pačioje gražiausioje šio kaimo vietoje. Ganydama karves girdėjau Liškiavos bažnyčios varpų gaudesį, o vėlais savaitgalių vakarais nuo piliakalnio atskrisdavo įvairiausių atlikėjų muzikos, dainos, meninio skaitymo aidai. Taip pirmą kartą išgirdau aktoriaus Tomo Vaisietos balsą. Liškiava tarsi užbūrė, todėl ir vidurinę mokyklą baigiau Liškiavoje.
Vėliau mokiausi Marijampolės pedagoginėje mokykloje, Vilniaus pedagoginiame institute, o po to mokytojiškos klajonės po Varėnos rajono mokyklas.

Dabar gyvenu Viečiūnuose. Vis dar mokau vaikus lietuvių kalbos, domiuosi savo krašto istorija, mėgstu skaityti, kartais pati ką nors sukuriu, parašau. Labai mėgstu keliauti. Džiaugiuosi gyvenimu čia ir dabar, nes mano moto – net ir blogyje ieškok gėrio. Esu surinkusi ir išleidusi „Vieciūnų žmonių pasakojimai“ (2008).

Mano medį jau papuošė šerkšnas.
Spindi maži kristaliukai lange.
Lyg lietaus lašeliukai sustingę
Varvekliai namo kraige.

Kristalai maži išbarstyti
Suspindėjo vaiskia šiluma.
Lyg veidrody spindi ir švyti
Lašeliukai mano delne.

Neliūdėk

Neliūdėk, jei tau kartais sunku,
Nuraminti savęs negali,
Jeigu ašara rieda skruostu
Ir sunkumai sustoja kely.

Neliūdėk, jei įstrigo širdy skaudulys
Ir sukėlė skausmus.
Tu – žmogus ir viską įveikti turi,
Kad ir kaip tau būtų sunku.

“““
Pamiršk mane –
lyg tolstančią jaunystę.
Pamiršk mane –
lyg būčiau svetima.
Tavoji laimė įtikėta
tokia maža...
Bet tu gyvenk, gyvenk su ja,
Gyvenk su savo šypsena veide.

Norėčiau

Paukščiu norėčiau aš būti,
Kilti ir skristi į tolį...
Norėčiau padangėj melsvoj
Saulę matyti rytoj.

Matyti mėnulį nakčia,
Iš sapno pabudus staiga,
Skaičiuoti žvaigždes danguje,
Su vėju kalbėti slapčia.

Norėčiau aš būti paukščiu,
Į dangų pakilti aukštai...
Bet aš juk žmogus esu
Ir žemėj skrajoti turiu.

Palaidi plaukai

Plaikstos vėjy plaukai palaidi.
Patyliukais brendi amžinybėn.
Bet vis ieškai kažko – nerandi...
Ąžuolų pasisemki stiprybės.

Ieškai pamesto tako – kažkur
Pasiklydusio toliuos plačiuos.
Kaip voratinklio nutiestos gijos,
Kurios spindi šalnų pelenuos.

Ieškai balto žiedo lelijos,
Išsiskleidusio ryto sparnuos.
Ieškai pūko, skrajojančio vėjy,
Besiblaškančio medžių garsuos.

Ieškai spindulio saulės, aušros,
Pasiklydusios lango šviesoj,
Ir tiesi vis į dangų rankas,
Kaip tie medžiai ištiesę šakas.

Ieškai skraidančio paukščio toli –
Jo sparnai – vėjo aidas dainoj,
Iš jaunystės, iš sielos gelmių,
Iš gimtinės pievų žalių.

Vis tie vėjai... Plaukai palaidi...
O tu vis nesustoji, brendi.
Jeigu ieškai ko nors – surandi,
Nesvarbu, kad brendi ir brendi...