1946 metų rudenį gimiau ir augau Vieciūnuose, pačioje gražiausioje šio kaimo vietoje. Ganydama karves girdėjau Liškiavos bažnyčios varpų gaudesį, o vėlais savaitgalių vakarais nuo piliakalnio atskrisdavo įvairiausių atlikėjų muzikos, dainos, meninio skaitymo aidai. Taip pirmą kartą išgirdau aktoriaus Tomo Vaisietos balsą. Liškiava tarsi užbūrė, todėl ir vidurinę mokyklą baigiau Liškiavoje.
Vėliau mokiausi Marijampolės pedagoginėje mokykloje, Vilniaus pedagoginiame institute, o po to mokytojiškos klajonės po Varėnos rajono mokyklas.

Dabar gyvenu Viečiūnuose. Vis dar mokau vaikus lietuvių kalbos, domiuosi savo krašto istorija, mėgstu skaityti, kartais pati ką nors sukuriu, parašau. Labai mėgstu keliauti. Džiaugiuosi gyvenimu čia ir dabar, nes mano moto – net ir blogyje ieškok gėrio. Esu surinkusi ir išleidusi „Vieciūnų žmonių pasakojimai“ (2008).

Mano medį jau papuošė šerkšnas.
Spindi maži kristaliukai lange.
Lyg lietaus lašeliukai sustingę
Varvekliai namo kraige.

Kristalai maži išbarstyti
Suspindėjo vaiskia šiluma.
Lyg veidrody spindi ir švyti
Lašeliukai mano delne.

Neliūdėk

Neliūdėk, jei tau kartais sunku,
Nuraminti savęs negali,
Jeigu ašara rieda skruostu
Ir sunkumai sustoja kely.

Neliūdėk, jei įstrigo širdy skaudulys
Ir sukėlė skausmus.
Tu – žmogus ir viską įveikti turi,
Kad ir kaip tau būtų sunku.

“““
Pamiršk mane –
lyg tolstančią jaunystę.
Pamiršk mane –
lyg būčiau svetima.
Tavoji laimė įtikėta
tokia maža…
Bet tu gyvenk, gyvenk su ja,
Gyvenk su savo šypsena veide.

Norėčiau

Paukščiu norėčiau aš būti,
Kilti ir skristi į tolį…
Norėčiau padangėj melsvoj
Saulę matyti rytoj.

Matyti mėnulį nakčia,
Iš sapno pabudus staiga,
Skaičiuoti žvaigždes danguje,
Su vėju kalbėti slapčia.

Norėčiau aš būti paukščiu,
Į dangų pakilti aukštai…
Bet aš juk žmogus esu
Ir žemėj skrajoti turiu.

Palaidi plaukai

Plaikstos vėjy plaukai palaidi.
Patyliukais brendi amžinybėn.
Bet vis ieškai kažko – nerandi…
Ąžuolų pasisemki stiprybės.

Ieškai pamesto tako – kažkur
Pasiklydusio toliuos plačiuos.
Kaip voratinklio nutiestos gijos,
Kurios spindi šalnų pelenuos.

Ieškai balto žiedo lelijos,
Išsiskleidusio ryto sparnuos.
Ieškai pūko, skrajojančio vėjy,
Besiblaškančio medžių garsuos.

Ieškai spindulio saulės, aušros,
Pasiklydusios lango šviesoj,
Ir tiesi vis į dangų rankas,
Kaip tie medžiai ištiesę šakas.

Ieškai skraidančio paukščio toli –
Jo sparnai – vėjo aidas dainoj,
Iš jaunystės, iš sielos gelmių,
Iš gimtinės pievų žalių.

Vis tie vėjai… Plaukai palaidi…
O tu vis nesustoji, brendi.
Jeigu ieškai ko nors – surandi,
Nesvarbu, kad brendi ir brendi…

Norėčiau

Norėčiau būt,
 tokia graži kaip fėja,
 su spindinčiom akim
 ir žydinčiais plaukais.

Norėčiau skrist,
 per žydinčias alėjas
 tenai į tolimas,
 žėruojančias šalis.

Norėčiau aš
 palenktyniaut su vėju,
 pakilt aukštai ir
 pasinert į debesų gelmes. 

Reikia

Man reikia pievų žalių,
Rasotų ir migla užklotų,
Atklydusių naktį sapne
Iš svajingų vaikystės dienų. 

             Man reikia žvaigždelių šviesių
             Aukštai tamsiame danguje,
             Kad tylią naktį besniege
             Nesijaučiau viena.

Man reikia tyro lietaus,
Kad sielą nuplautų, nulytų…
Ir dulkes nuo kelio sunkaus
Švariai ir gražiai nuvalytų.

             Man reikia draugo švelnaus
             Kad skausmą širdies nuramintų,

Kad galvą galėčiau priglaust
Ir tyliai ramiai užmigčiau. 

Dėkoju, Viešpatie!

Dėkoju, Viešpatie,
Kad man davei gyvybę,
Išaugau iš Tavos malonės
Be didelių kančių ir vargo…
Džiaugiuosi tuo, kad aš matau
Laukus, upes ir klonius…
Girdžiu čia ošiančias girias
Ir vyturio dainas…
Dėkoju Tau už saulės šilumą,
Beribes tolumas ir žydrą dangų,
Už neramias svajas ir džiaugsmą…
Už tai, kad šiam pasauly gyvenu.
Tik iš Tavos malonės
Galiu mąstyti, jausti ir…dėkoti Tau,
Nes mano lūpose įdėjai žodį.

Miniatiūros

Nemėgstu šlapio rudens: šalta, niūru, pilka… Žengi žingsnį – purvas, nėra, kur koją pastatyti. Nejučia žvilgsnis pakyla į dangų. Užkliūva už medžių, paskęsta jų lapijoje. Jaučiu, kaip manyje kaupiasi šiluma, atlėgsta siela, nes matau, kaip linksmai mirkčioja margaspalviai lapai, šakelės glosto mano plaukus… O ten toliau kažką rimtai kužda raudonos šermukšnių kekės…Įsiklausau. Girdžiu nuostabią rudens pasaką.


Sutaršęs mano plaukus, paglostęs kaktą, palietęs kaklą, suvirpinęs visą kūną pralekia vėjelis.
Į žemę krenta žiedlapiai. Jų daug, labai daug plevena vėjyje. Lėtai pakeliu ranką prie skruosto. Prie jo prigludęs švelnus, mažylis lapelis.
Staiga išgirstu, visa savo esybe pajuntu gailų prašymą, maldavimą, o gal… Taip! Tikrai! Tai ne prašymas, tai nuoširdus pažadas sugrįžti.
Aš tikiu – vėl žiedais pasipuoš obelys, vėl žydės ir žydės sodai…
Aš tikiu!