Dzūkas, gimęs Varėnos raj. Jaskonių km., gydytojas, (vaikų neurologas), poeziją rašantis nuo mokyklos, studijų laikų. Periodiškai publikuojasi respublikiniuose leidiniuose, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos almanachuose, yra V. Kudirkos medikų draugijos narys, daugkartinis medikų poezijos konkursų laureatas, 1995 m. išleidęs poezijos knygą „Vandens grįžimas“. Yra išleidęs dvi knygas vaikų reabilitacijos klausimais. Domisi savo krašto ir Lietuvos istorija, psichologija, vertina gamtos ir žmogaus sąlyčio harmoniją, prigimtines žmogiškąsias vertybes.

 

 

 

 

Pabūk šviesa,
kai dienos tolsta
nuo manęs,
o naktys
vis artėja...
Jau tolumoj girdžiu
audros garsus,
artėja vėjas,
aplenkęs laiką ir kelius...
Kai dienos tolsta
nuo manęs,
o naktys
vis artėja –
aš ieškau
angelo šviesos,
ar jis manęs dar laukia?

xxx

Neišeik, dar pabūk,
pastovėk su manim
po debesėlių dangum...
Kai į delnus išlis
debesėlių lietus
aš gaivinsiu tave
apsigaubęs rūku...
gal aistra mus nublokš
ir nuneš per toli;
žalias kelias rasoj,
o rūke paslaptis...
neišeik, dar pabūk,
pastovėk su manim
žemės tyliam debesy,
apsigaubus baltu rūku,
neišeik.

Vakaras Liucernoje

Gatvės Liucernos
dar alsavo karščiu,
negeso žingsniai,
juokas ir dainos...
Alpių viršūnės
lyg žvakės
jau geso iš lėto,
šešėliai leidos
lengvais debesėliais
žemyn nuo kalnų...
Įsižiebę pakrantės namų
pasitinkančios šviesos –
mažosios viltys –
dvelkė tylia artuma;
mintys kilo,
lėkė į viršų ir krito
lyg laužo kibirkštys
ir glaudės šalia,
o laivas ant ežero supos
su parašyta poeto giesme.

Skiriu Irenos B. atminimui

Iš laiško dar girdisi žodžiai:
„Būk laimingas
šiandien ir visada“.
Ir melodija,
tartum šypsena tavo
šypsos ir skamba gyva...
Tas veržlumas gyvenimo geismui –
lyg Šešupės upės srovė...
Atskubėjęs akimirkos skausmas
nusinešė tave,
apkabinęs glėby...
Keliai ir takeliai širdim išskubėti
žingsniais mažais ir trapiais;
dainos, širdim išmylėtos,
lyg gėlės ant kelio
pabiro visai nelauktai...
Gal tu jau skubėjai nutolus
ties horizonto riba;
gal už jos tyla
vėl pavirtus giesme?
Gal ten žmonės kaip paukščiai,
skrist nepamiršę,
plasnoja į šviesą lengvai,
gal ir tu su daina
ten skubi?

Kava

noriu išgert su tavim
kavos,
anksti ryte...
jos aromatas
įsigers į mūsų kūnus
lengvai tyloje,
glostys sapnuojančias
tavo akis...
o nepavargus aistra
dar šypsosis ilgai
tavo kavos rūke...
noriu išgert su tavim
kavos,
anksti ryte,
kai paukštis
už lango prabils
apie būsimą
mudviejų dieną...
noriu išgert su tavim
kavos,
anksti ryte,
kai prie jos aromato
lūpom lieties,
o debesėliai
tavo akių
apsvaigina mane;
ar kava?

xxx

Balta erdvė
tarp žemės ir dangaus,
tarp medžių ir žmonių;
ryto skubėjimas baltas...
sniego vartai
vos atverti...
ankstyvo miego cukrus
baltas kaip sniegas,
žingsnių mikroschemoj
suspaustas...
balta, tyli
lyg pasaka sena
diena, išeinanti į gatvę
paslapties ir burtų...
basos pėdos,
tolstančios sniege,
palieka nerimą baltą...