Nukritę lapai

Romansas
Ruduo. Nuo medžių krenta lapai,
Palikę nuogus liūdinčius medžius.
Brendi per juos, o jie, atrodo, sako:
Mes buvome, bet mūs daugiau nebus.

Mes buvom laukiami pavasarį,
Ir žaluma jus džiuginom visus.
Užklupus rudeniui nereikalingi tapom,
Nukritusius mus minat jūs.

Gamtos istorija kartosis
Kiekvienais metais panaši,
O mūsų žemę klos ir klos vis
Nukritę lapai vėl kiti.

Lizdelis

Prie mano namo lango
Suko ratus kregždutės
Ir pagaliau surado
Lizdeliui vietą sukti.

Jį lipdė po šapelį
Ilgai ilgai ir kantriai,
Kad jų maži vaikeliai
Saugiai jame gyventų.

Atskrido juodas varnas
Ir aiškina kregždutei:
Šis drėbtas molio lizdas
Nugriautas turi būti.

Žiūrėk, jis niekam tikęs,
Iš purvo sulipdytas
Visokiais šapais lapais
Nedailiai apkaišytas.

Kregždutei širdį skauda
Dėl varno įžeidimų,
Bet ji vis vien lizdelio
Palikti neketina.

Kregždutė kantriai saugos
Šį brangų jai lizdelį,
Ir lauks, o gal sugrįš dar
Išskridę jos vaikeliai.

Jubiliejus

Kiekvienas jubiliejus –
Tai mūs gyvenimo stotelė,
Kurioj sustojęs pamąstai:
Ar aš teisingai nuėjau šį kelią,
O gal galėjo būt kitaip?

Turbūt ne vienas susimąstom,
Kad, gal galėjo būt kitaip…
Bet juk atgal nerasim rakto,
Todėl į priekį turim eit.

Kaip greitai skuba laiko ratas,
Net patikėti negali:
Dar neseniai bėgiojai vaikas basas,
O šiandien jau plaukai žili…

Kiekvienas laikmečio etapas
Išlieka mūsų atminty.
Ir nesvarbu, kiek mes sulauksim metų,
Išlikim visad širdimi jauni.

Nerimas

Nurimo vėjas prie namų pušyne,
Į kiemą vėl atsliūkino naktis.
Visi sumigo, o man nesimiega,
Kažko nerimsta vieniša širdis.

Kai buvome kartu, jaučiau pilnatvę,
Nors vargas graužė man akis.
Bet už visus vargus baisesnė man vienatvė,
O ypač, kai ruduo jau beldžias į duris.

Neverksiu, niekam nesiguosiu.
Jei toks likimas – niekas nepadės.
Kiekvienas turi savo uostą,
Ir kelią rodo jo žvaigždė.

Pirmoji meilė

Kai tu mane šaukei, aš negirdėjau.
Gal per jauna buvau, pasaulį dar pažint norėjau.
Kai daug ką supratau – jau per toli nuėjom,
Ir negalėjome prišaukt jaunystės vėjo.
Ačiū tau už meilę, dėmesį man skirtą,
Ir atleisk už skausmą dėl manęs patirtą.
Gal kartu keliauti mums nelemta buvo,
Kad pirmoji meilė nelaimingai žuvo.

——————————-

Keistai mano gyvenimas atrodo.
Jaučiuosi kaip paklydusi miške.
Taip viskas nuo manęs nutolo,
ir praeitis jau liko kaip sapne.

Ta praeitis, erškėčiais vainikuota,
neleido man pakelt akių.
Kuo buvo taip tikėta ir svajota –
pavirto nusivylimu…

Plaukiu problemų vandenyne,
grumiuosi su gyvenimo audrom,
ir, rodos, kad grimztu gilyn vis,
taip nesulaukusi giedros.

Man jau gana grubumo ir apgaulės,
seniai nuo visko pavargau.
Taip pasiilgau spindulėlio saulės,
lašelio džiaugsmo tyro ir gaivaus…

Gyvenimo keliu skubėjau
dar pasivyti svajones
ir, jeigu visko nesuspėjau,
nekaltinkit, prašau, manęs…

Snaigių šokis

Nusimetus naštą derliaus,
baltu apklotu užklota
žemė ilsisi pavargus
nuo žmogaus delnų ir proto.

Vėjo muzikai užgrojus
snaigės šoka baltą tango
ir vis žemę kloja, kloja
baltu patalu už lango…

Snaigės, sukitės, kaip mokat,
trumpalaikį savo šokį.
Šiltam vėjui atplasnojus
baigsis jūsų klimpstakojis.

Gyvenu

Gyvenu kurorte pušynų
čia ramybe alsuoja gamta,
paukščių giesmės širdį ramina,
o pušynai man ošia kažką.

Kieme lakštingalos suokia,
beržyne gegutę girdžiu.
Nerasiu kampelio jau tokio,
kur taip gera gyvent ir ramu.

Nuo šurmulio miesto pabėgęs
pailsėti čia skuba žmogus.
Kas gamtą išmoko mylėti,
tas jos visad laukiamas bus.

Daug dainų apie gamtą sukurta
ir didybę galiūnų miškų.
Bet, mielieji, didžiausias man turtas –
kad viskuo pasidžiaugt dar galiu.

Dzieška ir laška

Suvalkietė nuo Igliaukos
Nutekėjau į dzūkus,
Tik bėda, kad nemokėjau,
Dzūkų tarmiškos šnekos.

Pirmą naktį po vestuvių
Nutikimas tokis buvo.
Gal padauginęs taurelės
Pirmas užmigo vyrelis…

O vyro tėvai man sako:
Marc, aijk gulc ir tu laškon.
Aijk prie vyro in kamarų,
pasrodavysim rytoj.

Ateinu prie savo vyro –
miega, knarkia išsiskėtęs,
o ta lova siaura yra,
matau, man nebus čia vietos…

Šalia kubilas kažkokis stovi
Užmestas kaldra
Gal čia paruoštas man guolis?
Ta vadinama laška?

Jei jau tokie papročiai,
Pratūnosiu kubile.
Pažiūrėsiu, kai išauš,
Kokia čia toliau tvarka.

Bet prabudo jau vyrelis,
Graibos, dairosi jaunos:
Janyt, kur tu? Kur prapuolei?
Ko nešildai man laškos?

Šildau šildau! Juk matai,
Kaip guliu aš sau šiltai.
Čia nebūtų taip blogai,
Jei nebūtų taip ankštai.

Kaip suriks jis ant manęs:
Marš į lovą pas mane!
Koks man vargas su žmona,
Ten dzieška, o ne laška!

Janina

Jau pavasaris atkeliavo taip lauktas,
Atsibudo gamta ir širdyse jausmai.
Nors dar sodų žydėjimo laukiam
Ir dainų gegužinių dainuotų kadais.
Neliūdėk ir paskambinki man, mielas drauge,
Atsiliepsiu vardu JANINA.

Smilga

Išdygo dvi smilgos šalia beržynėlio.
Jos augo laimingos, nieks nerūpėjo,
Bet kai paūgėjo, jos pyktis pradėjo
Ir viena kitai įtikt negalėjo.
Vis stumdė ir barė jos viena kitą,
Kad saulę užstoja , kad joms maža vietos.
Jos jautėsi stiprios ir labai galingos,
Nes jaunos ir gražios, ir kojos jų ilgos.
Juk, rodos, ir saulės, ir vietos užteko,
Vis tiek viena kitą jos stumdė prie tako.

Staiga nuo beržyno taip papūtė vėjas,
Kad niekas net ir suprast nesuspėjo,
Kas čia įvyko ir kas atsitiko.
Tik žiūri – šalia vienos smilgos neliko.
Palikus antroji pradėjo raudoti:
-Kaip reikės vienai su vėjais kovoti?
Kodėl palikai mane vieną, sesele?
Aš net nesuspėjau ištarti žodelio…

Užgirdo jos raudą kaimynas berželis
Ir sako suklupusiai smilgai prie kelio:
– Dabar jau ne laikas, smilgele, raudoti,
Reikėjo abiem susiglaudus su vėjais kovoti.
Matai, koks trumputis gyvenimo kelias,
O tu šiam kely – tik gležnutė smilgelė. 

Aš nežinojau 

Aš nežinojau, kad tu nežinai,
Ko akys žiūri pro langą liūdnai.
Aš nežinojau, kad tu nežinai,
Ką reiškia žmogui tikrieji jausmai.

Žmonės po vieną išeina iš čia.
Likusiam lieka vienatvės kančia.
Aš nežinojau, kad tu nežinai,
Kokie ilgi rudens vakarai.
Vaikai išeina savaisiais keliais,
O tu vis lauki: gal dar pareis…
Aš nežinojau, kad tu nežinai,
Kaip yra liūdna keliauti vienai.

Kas iš visko

Žvelgiu aš į mėlyną dangų
Ir klausiu likimo lemties,
Kodėl žmones, mylimus brangius,
Atplėšia nuo mūsų širdies.

Iš gyvenimo mūsų dulkelė tik lieka…
Kas iš visko, jei viską palikti turi.
Mes ateinam nuogi ir išeinam be nieko,
Palikę tik artimui skausmą širdy.

Kviečiame atvykti…

Druskininkų miestas žinomas nuo seno.
Čia dainingi dzūkai visados gyveno.
Žaliuoja pušynai, pilni uogų, grybų,
Gražiai žydi gėlės prie dzūkų sodybų.

Šis mūsų kurortas kas metai gražėja,
Su kiekviena diena jis vis europėja.
Visokių gydyklų – ir dūšiai, ir kūnui –
Džiaugiasi kiekvienas, kas tik čia pabūna.

O ir dzūkai – žmonės čia labai nuoširdūs
Ir jų švelnią kalbą įdomu išgirdus.
Prašom, atvažiuokit. Jūs neapsigausit.
Tarp žalių pušynų sveikatą atgausit.

Jei atvyksit vienas, susirasit antrą,
Nes čia šitaip gera pavaikščiot po gamtą.
Prašome atvykti į mūsų miestelį,
Nes tik čia surasit į sveikatą kelią. 

Tėviškės ilgesys

Nežinau kito krašto aš tokio,
Tartum auksas banguoja javai.
Sunki žemė darbštumo išmokė,
Ir dainų, čia girdėtų seniai.

Aš užaugau ant žemės turtingos,
Man netrūko čia duonos baltos,
Nes šie žmonės labai rūpestingi –
Jie neturi laisvos valandos.

Šitas kraštas išmokė kantrybės,
Negaliu jo pamiršti dar vis,
Kad varge aš turėjau stiprybės
Net ant smėlio statyti pilis.

Tėviškėle, tu mano mieliausia!
Pradingai… net ženklų nebėra.
Ir tėvelių neliko brangiausių,-
Visa tai pamatau tik sapne.

Kur tie raistai ir kur tos avietės,
Kurias rinkdavom mes kažkada…
Vienas topolis saugo tą vietą,
Kur kadaise gyveno šeima.

Mielas topoli, mes jau negrįšim.
Saugok atmintį mūsų šeimos.
Tegul vėjo ošimas primins mus,
Apie mūsų vargus lai gegutė kukuos.

O kaip gaila, kad viskas praeina,
Viskas laikina, amžino nieko nėra.
Nebent liktų sukurtos šios eilės,
Gal kažkam dar primintų mane…