Gimiau 1947 m. kovo 24d. Marijampolės raj., Igliaukos apyl., Dambravos kaime, smuikininko šeimoje. Baigusi Igliaukos vidurinę mokyklą, įstojau į Vilniaus finansų-kredito technikumą. Bet nutariau geriau būti prekybininke. Baigiau Kalvarijos prekybos mokyklą ir dirbau prekyboje. Iš Kauno buvau komandiruota į Druskininkus. Čia sutikau savo gyvenimo meilę ir gyvenu iki šiolei.
Menams neabejinga nuo vaikystės: piešdavau, vaidindavau, o baigusi vidurinę, net gavau rekomendaciją toliau mokytis menų.
Eiles pradėjau rašyti prieš keletą metų, po artimųjų žmonių netekčių: vyro ir motinos mirties. Be skausmo nebūna jausmo.



Nukritę lapai

Romansas
Ruduo. Nuo medžių krenta lapai,
Palikę nuogus liūdinčius medžius.
Brendi per juos, o jie, atrodo, sako:
Mes buvome, bet mūs daugiau nebus.

Mes buvom laukiami pavasarį,
Ir žaluma jus džiuginom visus.
Užklupus rudeniui nereikalingi tapom,
Nukritusius mus minat jūs.

Gamtos istorija kartosis
Kiekvienais metais panaši,
O mūsų žemę klos ir klos vis
Nukritę lapai vėl kiti.

Lizdelis

Prie mano namo lango
Suko ratus kregždutės
Ir pagaliau surado
Lizdeliui vietą sukti.

Jį lipdė po šapelį
Ilgai ilgai ir kantriai,
Kad jų maži vaikeliai
Saugiai jame gyventų.

Atskrido juodas varnas
Ir aiškina kregždutei:
Šis drėbtas molio lizdas
Nugriautas turi būti.

Žiūrėk, jis niekam tikęs,
Iš purvo sulipdytas
Visokiais šapais lapais
Nedailiai apkaišytas.

Kregždutei širdį skauda
Dėl varno įžeidimų,
Bet ji vis vien lizdelio
Palikti neketina.

Kregždutė kantriai saugos
Šį brangų jai lizdelį,
Ir lauks, o gal sugrįš dar
Išskridę jos vaikeliai.

Jubiliejus

Kiekvienas jubiliejus -
Tai mūs gyvenimo stotelė,
Kurioj sustojęs pamąstai:
Ar aš teisingai nuėjau šį kelią,
O gal galėjo būt kitaip?

Turbūt ne vienas susimąstom,
Kad, gal galėjo būt kitaip...
Bet juk atgal nerasim rakto,
Todėl į priekį turim eit.

Kaip greitai skuba laiko ratas,
Net patikėti negali:
Dar neseniai bėgiojai vaikas basas,
O šiandien jau plaukai žili...

Kiekvienas laikmečio etapas
Išlieka mūsų atminty.
Ir nesvarbu, kiek mes sulauksim metų,
Išlikim visad širdimi jauni.

Nerimas

Nurimo vėjas prie namų pušyne,
Į kiemą vėl atsliūkino naktis.
Visi sumigo, o man nesimiega,
Kažko nerimsta vieniša širdis.

Kai buvome kartu, jaučiau pilnatvę,
Nors vargas graužė man akis.
Bet už visus vargus baisesnė man vienatvė,
O ypač, kai ruduo jau beldžias į duris.

Neverksiu, niekam nesiguosiu.
Jei toks likimas - niekas nepadės.
Kiekvienas turi savo uostą,
Ir kelią rodo jo žvaigždė.

Pirmoji meilė

Kai tu mane šaukei, aš negirdėjau.
Gal per jauna buvau, pasaulį dar pažint norėjau.
Kai daug ką supratau - jau per toli nuėjom,
Ir negalėjome prišaukt jaunystės vėjo.
Ačiū tau už meilę, dėmesį man skirtą,
Ir atleisk už skausmą dėl manęs patirtą.
Gal kartu keliauti mums nelemta buvo,
Kad pirmoji meilė nelaimingai žuvo.

-------------------------------

Keistai mano gyvenimas atrodo.
Jaučiuosi kaip paklydusi miške.
Taip viskas nuo manęs nutolo,
ir praeitis jau liko kaip sapne.

Ta praeitis, erškėčiais vainikuota,
neleido man pakelt akių.
Kuo buvo taip tikėta ir svajota -
pavirto nusivylimu...

Plaukiu problemų vandenyne,
grumiuosi su gyvenimo audrom,
ir, rodos, kad grimztu gilyn vis,
taip nesulaukusi giedros.

Man jau gana grubumo ir apgaulės,
seniai nuo visko pavargau.
Taip pasiilgau spindulėlio saulės,
lašelio džiaugsmo tyro ir gaivaus...

Gyvenimo keliu skubėjau
dar pasivyti svajones
ir, jeigu visko nesuspėjau,
nekaltinkit, prašau, manęs...

Snaigių šokis

Nusimetus naštą derliaus,
baltu apklotu užklota
žemė ilsisi pavargus
nuo žmogaus delnų ir proto.

Vėjo muzikai užgrojus
snaigės šoka baltą tango
ir vis žemę kloja, kloja
baltu patalu už lango...

Snaigės, sukitės, kaip mokat,
trumpalaikį savo šokį.
Šiltam vėjui atplasnojus
baigsis jūsų klimpstakojis.

Gyvenu

Gyvenu kurorte pušynų
čia ramybe alsuoja gamta,
paukščių giesmės širdį ramina,
o pušynai man ošia kažką.

Kieme lakštingalos suokia,
beržyne gegutę girdžiu.
Nerasiu kampelio jau tokio,
kur taip gera gyvent ir ramu.

Nuo šurmulio miesto pabėgęs
pailsėti čia skuba žmogus.
Kas gamtą išmoko mylėti,
tas jos visad laukiamas bus.

Daug dainų apie gamtą sukurta
ir didybę galiūnų miškų.
Bet, mielieji, didžiausias man turtas -
kad viskuo pasidžiaugt dar galiu.

Dzieška ir laška

Suvalkietė nuo Igliaukos
Nutekėjau į dzūkus,
Tik bėda, kad nemokėjau,
Dzūkų tarmiškos šnekos.

Pirmą naktį po vestuvių
Nutikimas tokis buvo.
Gal padauginęs taurelės
Pirmas užmigo vyrelis...

O vyro tėvai man sako:
Marc, aijk gulc ir tu laškon.
Aijk prie vyro in kamarų,
pasrodavysim rytoj.

Ateinu prie savo vyro -
miega, knarkia išsiskėtęs,
o ta lova siaura yra,
matau, man nebus čia vietos...

Šalia kubilas kažkokis stovi
Užmestas kaldra
Gal čia paruoštas man guolis?
Ta vadinama laška?

Jei jau tokie papročiai,
Pratūnosiu kubile.
Pažiūrėsiu, kai išauš,
Kokia čia toliau tvarka.

Bet prabudo jau vyrelis,
Graibos, dairosi jaunos:
Janyt, kur tu? Kur prapuolei?
Ko nešildai man laškos?

Šildau šildau! Juk matai,
Kaip guliu aš sau šiltai.
Čia nebūtų taip blogai,
Jei nebūtų taip ankštai.

Kaip suriks jis ant manęs:
Marš į lovą pas mane!
Koks man vargas su žmona,
Ten dzieška, o ne laška!