Gimiau Suvalkijos sostinėje Marijampolėje 1949 metais, kai žydėjo sodai. Ten ir baigiau vidurinę mokyklą. 1971 metais baigiau Kauno Politechnikos Institutą ir beveik 10 metų su vyru gyd. chirurgu Zigmu pragyvenome Kėdainiuose. Dirbau cukraus fabrike inžiniere. Nuo 1980 metų mes – Druskininkuose. Darbavausi prekybos sferoje. Užauginome 3 sūnus.

Kai mokiausi, gyvenau jaunystės dėsniais. Darbe visur teko vadovauti ir atsakyti už daugelį, todėl prie daug ko taikiausi ir retai priklausiau pati sau.
Dabar gyvenu savo rudenį. Likau viena, bet nesijaučiu vieniša. Gyvenimas vedė, daug mokė, išugdė ir suteikė sparnus. Kartais pakylu virš savo žodžių ir žvelgiu iš paukščio skrydžio į savo užaugintą derlių, ir matau, kad protas be išminties ir išmintis be proto yra vien kvailystė. Bet kartais ieškau priežasties, šaknų ir nusileidžiu giliau nei mano žodžiai. Tada suprantu gelmę gėrio ir gelmę blogio. Suprantu, kas mus jungia ir kas skiria, kas daro mus šventais o kas – nusikaltusiais. Kartais kylu į gėrį ir į pasaulį, kuris manęs laukia, bet dar norisi ir čia pabūti, nes čia gera pabūti…  

Lankstus žmogus – stiprus žmogus
Po langu berželis žaliuoja,
kaip bernelis baltais marškiniais apsivilkęs,
šalia jo išrinktoji šermukšnė,
uogų kekėm raudonom lyg lūpom puikuojas,
šakelėm – rankelėm abu glėbesčiuojas.
Netoliese pušys, išdidūs kariai,
pečius surėmę, užstoja jiems vėjus.

Netikėtai praplyšta dangus ir
žaibo šviesų spektaklis prasideda.
Trenksmai, perkūno strėlės ir vėjas,
nežinia už ką ir ant ko baisiai supykęs,
ūždamas šliaukia žemėn šuorais krioklius…
Vandens gūsis dryžiais lietaus spaudžia žolę,
vėjas už plaukų purto krūmus, varto gėlynus puošnius,
drasko ir lenkia prie žemės liaunus ūgius
žaibo pjūklai pjausto,
traiško pušų kamienus,
laužo, mėto šakas, spyglius, lapus,
pušų choras linguoja, šnabždasi, dejuoja…
Šermukšnės uogelės smarkiai siūbuoja,
jos liečia berželį, sutrikusį spaudžia, bučiuoja…
Staiga suklumpa šermukšnė, nuslysta beržo liemeniu šlapiu…

Nurimo lietus
ir žaibas pritrūko strėlių,
tarsi pralaimėjęs, pasitraukia dundulis.

Medžiai, krūmai, gėlynai, žolynai,
kurie dėl savo lankstumo
lig žemės nusilenkt nepabūgo,
pakilo gyvent su džiaugsmu.
Jų lapeliai šlapi, vaivorykštės spalvomis spindėjo
ir tarpu savęs kalbėjo:

Kas nutiko, patikėt negaliu,
kodėl išdidi kariauna išblaškyta?
Kodėl nulūžę styro kamienai pušų,
kodėl tarp šakų ir spyglių
gražuolė šermukšnė guli?
Oi per daug ir per sunkios uogelės buvo,
pritrūko lankstumo,
neišlaikė to grožio, to raudonumo…

Berželis verkia rankeles,
šakeles nuleidęs,
ašaros byra ant šermukšnės šaknų.

……….
Per gyvenimo vėtras, žmogau,
lenkis prieš blogį,
kad audra nenulaužtų tave į priešingą pusę.

Nusižeminti,
bet nesėdėti vietoj su nesėkme,
nesam vieni sunkiausiu metu,
priminti sau išmintinga,
kad tavyje jėga yra, kario mąstymas.
Tvirtai nusprendžiau, nepasiduosiu,
nesu pralaimėjęs, audra nurims – stovėsiu,
esu Nugalėtojo Dvasioje.
Sukaupiu jėgas dabar
ir vėl išsitiesiu,
Jėzaus Kristaus Vardu.
Pažiūrėk, viena pušelė vėtrą atlaikė,
palinkusios į priekį neįveikė – kreivosios.

Ąžuolas
Vienišas ąžuolas. Gūdi naktis.
Ant šakos tupi pelėda, mokytoja.
Viena kojele plunksną laiko,
priešais atversta knygelė…
Plunksnos galą laiko snapuku,
mirksi užsisvajojus…

Kiekvienas būname kaip grūdas –
vienas išauga į ąžuolą, kitas į apynį.
Silpnadvasis kabinasi už stipraus.
Ąžuolui sunku tol, kol jis ąžuoliuku būna,
kol tvirto kamieno neturi,
ir išmintis nesustiprina.
O apynys kabinasi, per kitus lipa į viršų.
Silpnastiebis gudročius panaudoja viską,
savo labui apraizgo, didžiuojasi,
kad liauną viršūnę gali iškelti
už ąžuolą aukščiau,
o jeigu ant jauno užsikabina, tai ir sunaikinti gali.

Ąžuolo amžiaus didybę
vėjas lapeliais groja,
o laja užuovėją daugeliui teikia.
Jeigu ąžuolas krenta, apynys visada kris,
lipnus, šiurkštus ir nuplėšt jį sunku,
šliaužios, ieškodamas už ko
užsikabint vėl galėtų,
neišugdys nieko savy, jokios stiprybės.

Didis žmogus pastebėti turi gyvybę,
gerbti ją, gėrėtis ir liūdėti,
kai medį kerta,
nes stengiasi išgyventi kiekvienas.
Jeigu žmogus
pripažįsta gyvenimo grožį,
ir skruzdėlytei gali užleisti takelį.

Gyvenimas žmogaus
gali būti ne paprastas,
o legenda apipintas.

Medžio ir žmogaus šaknys
Medis auga, šaknimis įsikibęs į žemę –
kamienas, šakų vainikas,
keičiasi jis metų laikais,
atsiliepia į saulės šviesą ir šilumą.

Žiemą šaltukas šakas nuogas
parymoti palieka…

Pavasarį žemė
slaptus saulės virpesius pajaučia,
plačiai spinduliams atveria duris,
su jais šviesa ir šiluma vidun skverbiasi
ir medis atgyja.
Skleidžia žiedus, lapus, kvapus,
bitelės medų renka, čiulba paukšteliai
ir visa gražumų paletė jame skleidžiasi…

Vasarą žaliuoja medis,
pagal lietaus ir vėjo muziką
liūliuoja šakos,
vaisius savo augina, brandina…

Ruduo ir paukščiai išskrenda…
Ir tegul,
ir lai visas negandas žmonių išneša.
Lauks medis pavasario kad vėl atneštų, džiaugsmą žydėjimui ir gyvenimui.
Tik rudenio derlius jam vertę suteikia,
naujų spalvų mozaika nustebina
ir papuošia medžio rudenį.

Ir žmogus, užgimęs Dievo vaiku,
auga kaip medis, tik šaknys jo viršuje,
per savo vidų tvirtumoje įsikibę,
Dangumi pavadintoje.
Ten, kur Šventoji Šeima,
per Dievo Malonę
tikėjimą, viltį, meilę dovanoja,
kad per Dievo Sūnų, Žodį Gyvąjį,
nubustų žmogaus širdy pavasaris,
Dievo Meilę priimtų,
Jos Šviesą, Šilumą
ir sužydėtų naujam gyvenimui,
kurti kartu su Dievu savyje šventumą.
Kad per Šv Dvasią jo širdies sodas
tikėjimo ir pasitikėjimo dovanas priimtų,
Malonės Lietaus gaivą pajaustų
ir metų laikų kaitos patirtis išgyventų.

Kai žmogaus širdies sodas gyvena vasarą,
meilės ir aukos simbiozė sukuria
jausmų spalvų ir atspalvių žaismą…
Staigmenos, siurprizai, akimirkos
tiesoje ir ramybėje pasimėgavimą suteikia.
Dievo Meilės Šviesa šildo dienų įvairovėje
kuria nuolankumą, susitaikymą, palaimą…
Šv Žodžio Sėkla įsišaknija žmogaus prote, auga širdyje meile Dievui, Kūrinijai,
Malonės Lietumi gaivinasi.

Proto ir širdies rudeninis pokalbis
per gyvenimo sėkmę ir nesėkmę
audžia išminties ir drąsos vaisius
ir patiria žmogus naujų spalvų gyvastį –
bendravimo su Viešpačiu žavesį.
Gailestingumo Malonės Gyvybės Vandens Upė Meile stiprina žmogaus šaknis,
ugdo, švarina, plauna ir vaisius brandina,
pagal pastangas žmogaus.

Būti su Viešpačiu – atsiverti,
širdimi atsigerti Meilės ir nusiprausti.
Niekas geriau nenuplauna žmogaus kaip Dievo Meilė.
O ką įdėsi į tarpusavio bendravimą…
Jeigu Dievo Meilės ir gailestingumą savo įdėsi – nesusitepsi,
protu artimą skanuosi – būsi neteisus.
Kada Dievas tarp mūsų,
teismo neturi būti, kad žmogaus žodžiai,
prinokusių meilės, išminties ir gailestingumo vaisių sėklomis
į naująją žemę byrėtų
ir sielos Danguje Tėvynę turėtų.
Svarbu kasdien būti švariam.