Kodėl po karaliaus Mindaugo mirties Lietuvos karalystę vadiname kunigaikštyste? Ką viduramžiais reiškė karaliaus ir karalystės titulai? Kaip reikėtų vadinti senosios Lietuvos valdovus ir kodėl mūsų šalies istorikai vengia įvardinti juos karaliais? Kritiškai vertindamas istoriografiją ir remdamasis šaltiniais, literatūrologas Algimantas Bučys knygoje „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure viduramžių Europoje” siekia išspręsti Lietuvos karalystės „bylą”.

2016 m., autoriaus teigimu, tyliai buvo paminėta sukaktis – suėjo 700 metų, kai į Lietuvos sostą sėdo karalius Gediminas. Tada jam kilo mintis ištirti, kaip ir kodėl to meto korespondencijoje ir kituose šaltiniuose vartotas karaliaus terminas šiuolaikiniuose tyrimuose tapo kunigaikščio titulu. Kamuojamas šios neišspręstos mįslės, Algimantas Bučys nusprendė įteikti Lietuvai dovaną jos šimtmečio proga ir pristato knygą „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure viduramžių Europoje”.

Literatūrologas teigia, kad Mindaugas visuose laiškuose ir privilegijose vadinamas karaliumi dar iki krikšto. Taip pat ir jo įpėdiniai, niekada netapę krikščionimis, kronikose ir dokumentuose taip pat vadinami Lietuvos karaliais. Pats Gediminas tiek pats save vadina karaliumi, tiek taip įvardinamas vokiečių ir Romos šaltiniuose. Anot Algimanto Bučio, keltinas klausimas – ar neatsižvelgdami į šias aplinkybes, nepagrįstai nemenkiname savo praeities?

Autorius tikisi, kad knyga „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure viduramžių Europoje” padės iš naujo permąstyti Lietuvos istorinį pasakojimą ir kitaip įvertinti Gediminaičių dinastiją bei jos palikimą.

Knygos autorius Algimantas Bučys – rašytojas ir literatūrologas, literatūros kritikas. Baigęs Vilniaus universitetą, kurį laiką mokytojavo, o vėliau išvyko į Maskvą aspirantūros studijoms, kur apgynė disertaciją apie romaną lietuvių literatūroje. Mokslininkas tyrinėjo šį žanrą, vėliau ėmė domėtis senąja lietuvių literatūra. Šalia mokslinių veikalų, Algimantas Bučys yra parašęs keletą poezijos rinkinių ir romanų. 2010 m. jam paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija už knygas „Barbarai vice versa klasikai” ir „Seniausioji lietuvių literatūra”.