Zita Čepaitė knygoje „Emigrantės dienoraštis“ kalba apie emigracijos patirtį Anglijoje. Jai pačiai teko pereiti visas kliūtis, su kuriomis susiduria kiekvienas išvykęs gyventi svetur. Rašytoja šmaikščiai ir įžvalgiai pasakoja istorijas apie savo ir kitų lietuvių kasdienybę svetingoje, bet abejingoje šalyje. Eseistinių apybraižų knyga paremta jos pačios penkerių metų gyvenimo ir darbo patirtimi Londone, ir tai leidžia autorei sukurti apibendrinantį emigrantų kasdienybės paveikslą.

Ši knyga – tai bandymas iš vidaus atskleisti emigrantišką gyvenimą ir emigrantišką savijautą. Apie tai prabilti buvo svarbu ne vien dėl to, kad mano pačios gyvenime tirštai susikaupė emigrantiškos patirties, bet ir dėl to, kad Lietuvoje likusių akimis iš gimtojo krašto išvykę žmonės tarsi tampa kitarūšiais. Nebūtinai geresniais ar blogesniais, tačiau kitokiais, kurių gyvenimo būdas ir elgsena žadina įtarų smalsumą. Tikiuosi, kad mano knyga tą smalsumą šiek tiek patenkins.

Ir ne tik. Tie, kas linkę emigrantus smerkti, čia ras daugybę argumentų savo požiūriui pagrįsti. Tačiau neliks apvilti ir tie, kas linkę įsigilinti ir visose gyvenimo situacijose įžvelgti pozityvių dalykų.

Na, o aš pati, rašydama šią knygą, beviltiškai kamavausi bandydama išsiaiškinti, ar kulnis iš gimtojo krašto pajudinęs lietuvis jau nebe lietuvis.

Zita Čepaitė

„Kiekvieną kartą Zita Čepaitė į Lietuvą grįžta su trenksmu. Tai neįleista į „Anties“ koncertą tampa grūdėtos varškės karaliene (oi, karalaite); ir nuo tada „google“ sistemoje įvedus nuorodą „zita cepaite“ šalia būtinai atsiranda žodis „varske“. Tai garsiai pasako, kad išleista jos nauja knyga „Emigrantės dienoraštis“.

Dienoraštis, kuriame nėra datų, tačiau galima perskaityti, kokia kasdienybė supa autorę ir didžiulę minią, kažkada, o gal tik vakar Lietuvą palikusių žmonių, laikinai, o gal visam likusiam gyvenimui nusėdusių Anglijoje.

Atvertus knygą po pavadinimu randi žanrinę nuorodą – esė (mažiau skaitantiems – tai laisvo stiliaus žanras tarp grožinio ir filosofinio tipo tekstų), kurią galima tikslinti – esė rinkinys, nes tekstas suskirstytas pagal temas: „Pirmabangiai, antrabangiai ir kitabangiai“, „Mūsų švenčių baltosios mišrainės“, „Gyvenk ir leisk kitam gyventi“ ir t. t. Taigi čia nebus gilių intravertiškų kontempliacijų, kaip kad grožiniuose kitų naujųjų emigrantų tekstuose: V.Papievio „Eiti“, G. Grušaitės „Neišsipildymas“, gal šiek tiek panašu į A. Matulevičiūtės „Ilgesio kojas“, tik ne taip skaudžiai ir be stilistinių įmantrybių.