Medaus mėnuo“ – tai jau septinta jaunos, bet plačiai žinomos rašytojos Lauros Sintijos Černiauskaitės knyga. Turbūt labiausiai išgarsėjusi romanais „Kvėpavimas į marmurą“ (2006) bei „Benedikto slenksčiai“ (2008), autorė vėl imasi šio žanro – naujoji knyga yra romanas, kaip ir būdinga rašytojai, subtiliai vaizduojantis žmogų, jo gyvenimo tikrovę per tam tikrą magiškumo, psichologiškumo prizmę.

Pagrindinė romano „Medaus mėnuo“ veikėja Ada, jauna moteris, išgyvena krizę: ji yra vieniša (atrodo, be motinos ir draugės neturi kitų artimųjų), rašo disertaciją, kuri gimsta ne taip lengvai kaip norėtųsi, ir nuolat gyvena su to kažko trūkumu. Visgi netikėta meilė apverčia visą jos gyvenimą, ir tai tampa postūmiu platesniam herojės vidaus pasaulio atvėrimui.

Per moters ir vyro santykius rašytoja atrakina žmogaus dvasios gelmę, išsilaisvinimą iš savo ribotumo, transcendencijos poreikį. Medaus mėnuo – laiko ir patirčių metafora, vedanti iki savęs pažinimo ir daug toliau, iki santykio su Dievu.

„Norėjau parašyti knygą apie tyrumą, bet pagavau tik jo ilgesį. Panašiai, trokšdamas patirti Dievą, visur atsitrenki tik į begalinį jo trūkumą, o pamilęs žmogų aptinki toje meilėje nepasotinamą alkį.

Romano pulsas ir yra to pirmapradžio tyrumo ieškojimas; medus ir laikas šiek tiek apšviečia veikėjus; žinome, kaip daug priklauso nuo apšvietimo: jis gali negailestingai apnuoginti, bet gali ir sumaniai iškreipti pavidalus“ – Laura Sintija Černiauskaitė.