Vėlyvą spalio 19 – osios popietę, vėstančio rudens liepsnos nuplikyti medžių lapai klojo kelią, vedantį į Druskininkų savivaldybės viešąją biblioteką. Joje laukė įdomus susitikimas su žmogumi – švyturiu iš pajūrio krašto, Aidu Jurkštu. Jis „eksperimento keliu“ pasirinkęs šį mūsų piečiausią Lietuvos kraštą, Druskininkus. Svečias yra farologas, dailininkas, verslininkas, švyturių istorijos tyrinėtojas, kolekcionierius, aistringas švyturių ir jūrinės kultūros puoselėtojas. Jis pristatė savo naujausią knygą „Lietuvos švyturių istorija“. Knygą dedikavo tėvo atminimui, filologijos mokslų daktarui, istorikui Jonui Jurkštui (1929 – 2007). Šį leidinį ir keletą kitų padovanojo bibliotekai, padėkojo už šiltą priėmimą. Jo draugė Inga, poetiškiškais žodžiais palietusi susirinkusiųjų širdis, tiesiog uždegė švyturio ugnį. „… Juodžiausioj naktyje ieškoki švyturio…“
Knygos autorius yra vienintelis Lietuvos farologas. Jo pristatytas solidus leidinys – taip pat vienintelis, parašytas apie švyturius ir išleistas Lietuvoje. Pratarmėje tarp kitų išsamių paaiškinimų, marinistas teigia, jog „tai – kelionė laike, bandant rasti pakrančių ženklus, šimtmečiais padėjusius jūreiviams, keliauti vandenimis.“ Tie ženklai suteikė galimybę pažvelgti į visuomenės raidos etapą, jūrinės kultūros dalį. Knygą rašęs apie 20 metų. Ji sudaryta iš 17 skyrių. Kiekvieno skyriaus pabaigoje surašyta svarbiausių įvykių chronologija.
Noriu padėkoti autoriui, sugebėjusiam taip koncentruotai, įdomiai, atskleidžiant svarbiausius faktus, įvykius, objektus ir žmones, peržvelgti visus skyrius. Leidinys gausiai iliustruotas retomis istorinėmis nuotraukomis, graviūromis, jo paties piešiniais. Pradžioje paaiškinęs žodžio „farologija“ reikšmę. Jis kilęs nuo Faro salelės netoli Aleksandrijos (Egiptas) pavadinimo. Joje stovėjo garsiausias pasaulyje Septintasis pasaulio stebuklas, Aleksandrijos švyturys. Pastatytas apie 280 m. pr. Kr. Jis išsilaikęs apie 1500 metų, kol galutinai sugriovė žemės drebėjimas. Šio, taip pat ir kitų, įvairiomis legendomis apipinta pasaulio švyturių istorija autoriaus aprašyta atskirame skyriuje. Kaip jie tuo laikmečiu atrodė, nustatyta iš atvaizdų, iškaltų antikinėse monetose. Įdomu tai, kad žodis „fara“ populiarus ir šiandien (mašinos žibintai, Rondo dainininkas, policininkai ir t.t.)
Marinistas toliau vedė Baltijos jūros švyturių istorijos vingiais. Pradžioje švyturiai buvo paprastos, analogiškos šulinio su svirtimi, konstrukcijos. Tiesiog pakeliami įvairiausi kūrenami metaliniai krepšiai. Manoma, kad pirmasis prie Baltijos jūros buvo Volino uoste (dabar Lenkija) apie 1075 metus.
Svečias papasakojęs apie Šventosios ir Palangos uostus, nuvedė mus į Klaipėdą. Pirmasis švyturys Klaipėdoje (Memelis) pavaizduotas miesto panoraminėje graviūroje, išleistoje 1684 m. Kristupo Hartknocho veikale „Senoji ir naujoji Prūsijos istorija“. Unikaliai tai pavaizduota A. Jurkšto piešinyje, 2015m. Nesu vertinimo ekspertė, tik eilinė knygos skaitytoja, bet šiame leidinyje sudėti visi autoriaus piešiniai tiesiog „traukia akį“ ir masina giliau pažvelgti į atvertas nežinomos istorijos gelmes. Knygoje plačiai aprašyta apie vieną svarbiausių asmenybių Lietuvos švyturių istorijoje Johaną Samuelį Lilientalį. Jo palikti milžiniški darbai formuojant Klaipėdos uostą ir sukuriant unikalų Klaipėdos švyturį. Jis pradėjo šviesti 1796 m. rugsėjo 1 d. Farologas apgailestavo, kad nepavyko rasti paties J.S. Lilientalio atvaizdo. Išsamiai, parodydamas gausią nuotraukų kolekciją, svečias papasakojo apie Klaipėdos kraštą, kovas, švyturių istoriją, locmanų, bažnyčios bokštus, vėjų semaforą, audros perspėjimų stotis, kitus navigacinius objektus. Stabtelėjo Nemuno deltoje, prisiminė sielininkus. O jie ir Druskininkų kraštui labai artimi… Keliavo prie Nidos, Juodkrantės, Pervalkos, Kauno, Kuršių marių, Karaliaučiaus švyturių. Papasakojo apie laivus – švyturius.
Apgailestaudamas, jog apie švyturių prižiūrėtojus farologui nepavykę rasti informacijos, tačiau jis išsamiai papasakojo apie Miką Posingį, kuris 1925m. buvo paskirtas Ventės švyturio prižiūrėtoju. Čia pradėjęs mėgėjiškai stebėti paukščius, tapo žymiu Ventės Rago paukščių žieduotoju. Jis įtrauktas į Vidurio Europos ornitologų žinyną. Įdomiai aprašyta M. Posingio šeimos istorija, papasakota jo dukros lūpomis. Dar vieno Nidos švyturių prižiūrėtojo tragišką Jono Bagdono gyvenimo istoriją papasakojusi jo dukra Aldona. Jis buvo sušaudytas apie 1941 – 1942 metus. Galima manyti, kad jiedu su M. Posingiu galėjo būti pažįstami.
A .Jurkštas leidinyje būtinai norėjęs paminėti, plačiau pristatyti lietuvių kilmės mokslininką, hidrotechnikos inžinierių Juozą Vincentą Danį (1914-2005). Aprašo apie jo nuveiktus darbus Lietuvos ir Kanados hidrotechnikos srityje. Emigravęs į Kanadą, be kitų žymių darbų Šv. Lauryno upės jūrkeliui suprojektavo apie 50 švyturių ir prižiūrėjo jų statybą.
Pasaulinė švyturių diena, pradėta minėti 1998 m. Škotijoje. Ji švenčiama trečią rugpjūčio savaitgalį. Šią pasaulinę tradiciją atnešė į Lietuvą taip pat jūrinės kultūros puoselėtojas A. Jurkštas. Pirmą kartą tai įvyko Palangoje jo, „Aido švyturių“ restorane 2010 08 20. Čia buvo pristatyta ir farologo piešinių paroda „500 Baltijos švyturių“. Nuo 2014 metų ji švenčiama kasmet. Tą dieną plačiajai visuomenei atveriamas švyturys, organizuojamas laisvas jo lankymas, pagerbiami švyturių prižiūrėtojai. Vyksta kultūriniai renginiai. Šventė įgyja vis didesnį populiarumą.
Svečio planuose dar daug svarbių sumanymų: parašyti Baltijos jūros švyturių enciklopediją, įkurti jo surinktų švyturių modelių, pašto ženklų, monetų, senovinių graviūrų, piešinių ir kitų dalykų muziejų.Leidinio autorius gyvenęs Vilniuje, vėliau persikėlęs į Palangą ir tapęs farologu… Šiame kurortiniame mieste pats pasistatęs namą panašų į švyturį. Renginio pabaigoje bibliotekos direktorė Laima Žėkienė nuoširdžiai dėkojo svečiui už tą didelį milžinišką darbą – nuostabią, įdomią, vertingą knygą. Įteikė atminimo dovaną. Pradžioje straipsnio įrašytu ponios Ingos raginimu „ieškoti švyturio“, pabaigsiu jos posmais:
„Atrask. Ir atpažinki. Jis nepaliks tavęs bėdoj.
Todėl ir tu jį saugoki ir ginki,
Kad kas bebūtų: valdžios keisis, uolos kris,
Krante kiekvieno lauktų švyturys!

Alvyra Grėbliūnienė