Amžinybėn iškeliavo druskininkietė, tremtinė Izabelė Skliutaitė – Navarackienė (1925- 2021), visa širdimi mylėjusi savo Tėvynę ir gyvenimą, svajojusi apie laisvą Lietuvą ir savo veikla nemažai prie to prisidėjusi. Gimusi gausioje valstiečio šeimoje, mokėsi pradinėje mokykloje, vėliau gimnazijoje, mokytojų seminarijoje. Prasidėjus karui įsijungė į pogrindinę ateitininkų ir Lietuvos laisvės armijos veiklą. Pasitraukus vokiečiams ir sugrįžus sovietinei valdžiai, tapo partizanų ryšininke. Teista ir 1947m. išsiųsta į Kuzbaso ir Karagandos lagerius. 1955 m . grįžo į Lietuvą ir 1956m. apsigyveno Druskininkuose, kur ilgą laiką dirbo pedagoginį darbą. 1996 m. išleido knygą ,,Aukos ir vilties diena“, 2020 m. – ,,Brydė išlieka ne tik pievoje“, 2005 m. – ,,Pažadinta atmintis“. Izabelė Skliutaitė-Navarackienė apdovanota Švietimo žymūno ženkleliu, Sausio 13-osios medaliu, Amerikos biografijų instituto pripažinta 1998 metų Pasaulio moterimi, apdovanota diplomu ir 2000-ųjų aukso medaliu. 2006 m. už ištvermę ir atsidavimą didvyriškai ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi. 2015 m. Tėviškės pažinimo paramos fondas už nuopelnus visapusiškai remiant tautotyros sąjūdį suteikė Garbės mecenatės titulą. 2020 m. birželio 25 d. bibliotekoje buvo pristatyta jau paskutinė jos knyga ,,Izabelė: ten, kur Tėvynė šaukė“.