Iš kur gimė Bobo Dylano dainos? Kokie žmonės, sutikti jo kūrybiniame kelyje, padarė jam didžiausią įtaką? Kaip jis pats suprato save ir savo gyvenamąjį amžių? Visa tai — paties poeto plunksna parašytuose memuaruose — Bobo Dylano „Kronikos”.

Skaitytoją knyga nukelia į XX a. 7 deš. Niujorką. Miestą matome skvarbiomis Dylano akimis: vos dvidešimties sulaukęs vaikinas godžiai stebi jį supančią aplinką. Niujorkas jam – kerinčių galimybių miestas: jis skendi cigarečių dūmuose, visą naktį trunkančiuose vakarėliuose, literatūriniuose atradimuose, greitai praeinančios meilės nuotykiuose, nepalaužiamose draugystėse. Dylanas stebi veidus, varto draugų lentynose dūlančias knygas, klaidžioja sniege skendinčio Niujorko gatvėmis, prisimena Šaltojo karo paženklintą vaikystę, su gražuole padavėja tąsosi po barus, bandydamas į skrybėlę surinkti kuo daugiau pinigų. Ir, žinoma, galvoja apie dainas.