Gimiau 1941 m. kovo 2 d. Lazdijų raj., Veisiejų miestelyje, darbininkų šeimoje. Veisiejuose baigiau 9-ias klases. 1958m.išvykau į Kėdainius, kur mokiausi ir įgijau kulinarės profesiją. 1960m. grįžau į Dzūkiją, į Druskininkus. Čia gyvenu iki šiolei. Kulinaro duonos neragavau, dirbau įvairius kitus darbus: transporto įmonėje, BGA kombinate, kur ir medžiagos skiautelė gėle pražydėdavo. Dirbau Dailiosios keramikos įmonėje „Jiesia“, Mizarų keramikos bare, kuriame įgijau trečiąją kategoriją. Vėliau dirbau Druskininkų amatų mokykloje molio meistre. Sulaukusi brandaus amžiaus, vasaras leidžiu sodo bendrijoje „Papartis“. Gamta pažadino manyje giliai slypėjusį norą kurti, statyti, lipdyti, o nuo 2010 m. – mintis išreikšti žodžiu, eilėmis.

Kas aš

Žalia rūta, parimusi daržely,
Balta ramunė tėviškės laukų,
Ar nendrė ežero bangelėj,
Gal vėjo gūsis virš rūkų?..

Iš rūtų pynė nuotakos vainiką
Ir galvas puošė nuometu baltu…
Ne, iš jų jau nieko nebeliko,
Tik gelsvas lapas plaikstos ant stiebų.

Ramunės žiedu būrė laimę,
„Myli ar nemyli“ pranašavo ji.
Šiandieną žydi, drebanti iš baimės,
Neaiški jos pačios lemtis.

Nendrelės prieglobsty
Kragai lizdelį suko
Kažkas pasikeitė, išliko ji…
Kragai išskrido, gal jau nebegrįš.

O aš, Dzūkijoj augusi mergelė,
Smiltelė jos buvau ir liksiu ja.
Vėjelio gūsis linksmas atkeliavęs,
Pakels ir išbarstys po tėviškės laukus.

Rugsėjis

Vien žodis rugsėjis
Akyse lyg vizija iškyla.
Matai, kaip neseniai iškultas rugio grūdas
Vėl žemėj prieglobsčio beieško.

Jam čia reikės ilgai gulėti,
Kol daigą išaugins, iškęs žiemužės speigą.
Pavasarį su saulės spinduliais
Jis kils ir augs, brandins duonelės grūdą sveiką.

Druskos skonis

Iš Latežerio tyras vandenėlis – Ratnyčėlė –
Skubėjo jūron nukeliauti
Ir druskos perlų paragauti.
Aplenkusi kalnelį, perbridus kemsynus,
Surado miestą, kurs sūriu vardu vadinas.
-Druskininkai! Tai ne druskos skonis…
Manęs visai jis nevilioja.
Švelniai prigludusi prie Nemunėlio
Jam tyliai tyliai pakuždėjo:
– Tau patikiu, brangusis, tyrą vandenėlį,
Nuneški į marias plačiausias,
Parodyk jūros mėlį, –
Tuomet aš atsigausiu,
Kai druskos perlų paragausiu.

Keliai į meilę

Į meilę veda mus keliai,
Takeliai pievoj numinti
Tiltai per jausmų upes
Sujungia mylinčiųjų širdis.

Ir išskiria, ir jungia tiltai…
Juk meilė – tai blankus miražas.
Sutiko kitą – ir jauti,
Kaip rieda skruostu sūrus lašas.

Jauti, kaip viskas tolsta ir skaudu,
Keliai į meilę susiaurėja,
Takeliai pievom nubristi,
Tankia žole užžėlę.

Sudeginti tie meilės tiltai…
Nuodėguliai prie upės mėtos.
Surinkt reikėtų, tačiau ne…
Širdy nėra jo meilei vietos.

Galbūt ta laumės juosta neryški
Sujungs, kaip tiltas du krantus,
Nušvis saulėlydy dangus
Ir pasibels iš tikro mylintis žmogus.

Gandras pavasarį

Sugrįžęs gandras suka ratą,
Senus namus ant bokšto mato.
-Čionai gimiau, čionai užaugau,
Prisiminimą vis dar saugau.
Nutūpęs jis galvoja:
-Atremontuosiu, gera bus.
Čionai auginsiu vėl vaikus.
Ir taip nešiojo iš laukų
Senas žoles, šakas, pūkus.
Lizdelis gavosi puikus,
Ramiai perėjo jis vaikus.
O tie vis augo ir tvirtėjo,
Ir senas gandras sau klekėjo:
-Juk mažas lizdas vaikams bus
Dar, regis, ir išgrius…
Ir vėl nešiojo jis lapus.
Sulipdė, praplėtė, pakėlė,
O jo vaikai ttiktai tvirtėjo…
Juos mokė skrist ir sukti ratą
Kodėl, ir pats to nesuprato.
Greit rudenėlis čia ateis,
Tada manęs vaikams nereiks.
Išskris visi jie į pietus –
Tenai kiti namai jau bus.
Kada sugrįš ir suks vėl ratą,
Bus ženklas, jog senus namus jie mato.
Svetur gyventi nuostabu,
Namo sugrįžti nevėlu.

Subrandina siela žodį,
Taip kaip žemelė duonos grūdą.
Tuomet rašai ir pagalvoji,
Kaip žodis peno širdžiai duoda.
_______________________

Po saule, po dangum
Gyvenimas pulsuoja.
Dievulis davė daug, –
Sukūrė žemėj rojų.

Kur nuostabi gamta
Ir saulė skaisčiai šviečia, –
Žmogaus širdis godi…
Ir rojuje neranda vietos.

Ji blaškos, ieško kažin ko
Ir sėja pykčio sėklą,
Kuri subręsta palengva
Ir puola tarsi šmėkla.

Pavydas tas kitam,
Tarsi dūmelis palengva įsirusena
Ir pagaliau įsiplieskia ugnis,
Kuri naikina viską – jauną, seną.

Prasiveržia į viršų „aš“,
Kuris giliai slypėjo,
Ir atveria į pragarą duris,
Išsiveržia su vėju.

Kur saulė, Kur šviesa?
Juk viskas taip žydėjo,
Sukūręs pragarą žmogus,
Sėklą tamsos pasėjo.