Gimiau 1940-06-15 Alytaus rajone, Rokančių kaime. 1946 m. tėvai persikėlė į Šilutės raj. Šeimoje augome 7 vaikai. Baigusi 9 klases, pradėjau dirbti Usėnų bibliotekoje ir mokiausi neakivaizdžiai Šilutės žemės ūkio technikume. Jį baigiau 1970 m. Ištekėjau, auginau tris vaikus. Buvau pakviesta dirbti į Žemaitkiemio vaikų darželį. Dvejus metus dirbau auklėtoja. Tada įstojau į Šiaulių K. Preikšo pedagoginio instituto neakivaizdinį skyrių. Jį baigusi, vaikų darželyje vedėja išdirbau trisdešimt šešerius metus. Susirgus vyrui, išėjau į dalinę pensiją. 1996 m. persikėlėme gyventi į Merkinę.
Proginius eilėraščius rašiau dar jaunystėje. Daugiau kaip 10 metų po vyro mirties eiliuoju įvairia tematika.

Žuvėdra 

O, mėlynos bangos,
Jūs tolimi jūros aidai.
Parodykit žuvėdrai Jūs kelią,
Kuri pasiklydo nūnai. 

O vėjau, palydėk ją į krantą,
Saulute, išvesk iš tamsos,
Kad ji dar galėtų gyventi
Nebijodama jūros melsvos. 

Lai skraido aukštai po padangę
Ir stebi mūs tėviškę brangią.
Nebijodama vėjo, audrų.
Lai džiugina širdis žmonių. 

Ruduo 

Na ir vėl tas vėjas,
Šaltas ir žvarbus.
Jis nudraskė medžių
Gelstančius lapus. 

Na ir vėl tas vėjas,
Su lietaus lašais.
Nuneš jis į tolį
Metus aitvarais. 

Mes nekeikime vėjo,
Nei tų aitvarų
Pamatykim grožį
Medžių kitokių. 

Rudenėlis baigsis,
Prasidės žiema,
Sužvilgės vėl snaigės
Medžių šakose. 

O kai ištirps sniegas
Ir nubus gamta
Pasipuoš jų šakos
Ryškia žaluma. 

Neraudokit medžiai
Lapų numestų.
Sužydės vėl šakos
Tūkstančiais žiedų. 

Žiema 

Krinta baltos snaigės,
Iš sparnuotų debesų,
Atneša jos žiemą
Ant visų laukų. 

Snaigių delnuose
Švenčių daug gražių,
Laukėm jų ilgai,
Laukėm nekantriai. 

Švenčių tų gražių,
Laimės valandų.
Ši diena gražiausia,
Metuose viena. 

Išnyksta kas blogo,
Vėl svajų pilna .
Snaigių delnuose
Daug gerų minčių. 

Išbarstys jos laimę
Ant visų laukų.
Bėkime skubėkime
Snaigių prisirinkt,
Nes ištirps jos greitai –
Laimės nebeliks. 

Eglutė 

Kokia graži eglutė,
Nereikia jai žaislų.
Ją papuošė žiemužė
Baltu žiemos šydu. 

Ji stovi baltutėlė,
Kaip močiutė sena,
Kai laukia anūkėlių
Ji Kūčių vakare. 

Balti laukai ir pusnys,
Kaip Kūčių stalas baltas,
Po juo sena žolytė –
Tai tikras švenčių stalas. 

Bet kas gi čia vaišinsis?
Prie šito Kūčių stalo,
Atbėgusi stirnaitė,
Išalkusi be galo. 

Nieks neruošė jai stalo,
Nebuvo ir kūčiukų,
Sausos žolės priėdus,
Po egle ji ilsėsis. 

Jei ji galėt kalbėti,
Tai šiąnakt pasakytų:
- Oi ačiū tau, žiemuže,
Už sausąją) žolytę. 

Sausio 13-oji 

Pavasariai vėlei sugrįš,
Ir lakštingalos suoks beržynėly.
Dukrele, sūneliai, kas trukdo
Namo Jums sugrįžt,
Gal gelsvas smilčių kauburėlis? 

Mes laukėme Jūsų, tikėjom,
Kad žvakutės lange
Pakvies Jus namolio
Nors trumpam, dar kada. 

Mes laukėme Jūsų
ir prie šventinio stalo
Paliko lėkštelė tuščia,
Bet Jūs nesugrįžot, –
Nepadėjo malda, nei žvakelė. 

Užgeso ir žvakės,
Languos jau tamsu,
Tik motinų raudos
Nuaidi lauku. 

Bet Jūs jau negrįšit,
Į namus niekada.
Neprikels Jūs iš kapo
Ir motulės malda. 

Iš kapelių prabyla
Žuvusiųjų balsai.
Neraudokite mūsų,
Laisvi Jūs nūnai! 

O mes gulim, Tėvynės žemelėj gelsvoj,
Bet nekeikiame savo likimo,
Mes žuvę už laisvę, garbingoj kovoj,
Mes mirę, bet nepražuvę. 

Gyvenimo kelias 

Atrodo dar taip nesenai,
Mes buome vaikai.
Dabar – močiutės ir seneliai,
Nuo gyvenimo naštos, kaip obelys pabalę. 

Mūs metai nebelaukia,
Bet bėga jie pirmyn.
Gražiausios dienos baigės,
Mes einame senyn. 

Išleidome vaikus mes iš namų
Žadėjo jie sugrįžti greitai,
Bet bėgo dienos, metai keitės,
Jau jiems savas šeimas sukurti laikas. 

Paliko mūs namai tušti,
O širdį liūdesys dažnai aplanko,
Bet neliūdėkime,
Nors kartais būna liūdna.
Su šypsena pažvelkime likimui į akis,
Gyvenimas pasidarys gražesnis
Ir liūdesys išnyks. 

Tiktai nebūkime surūgę
Nebūkime sustirę.
Šypsokimės, svajokime,
Kol leidžia mūs likimas. 

Tada likimas
Bus mūs nuostabus
Ir dovanos kitus ir dar ir dar
Kitus metus. 

Grybų kraitė 

Anksti rytą atsikėlus
Aš į mišką išeinu.
Šen man moja eglutėlė,
O po ja ką aš randu. 

Raudongalvį baravyką
Visų ponų poną.
Jį išrovus sutinku
Voverę geltoną. 

Mindau samaną lyg šilką,
Beržas šaka linksi
Tik prieiki tu arčiau.
O, ką aš ten pamačiau? 

Pasipuošęs stovi tvirtas
Kaip jaunikis raudonikis,
O toliau visa šeimyna,
Kaip gėlės rausvam gėlyne. 

Einu takeliu toliau,
Rudmėsėlę pamačiau.
Imu peilį, šmaukšt kotelį,
Rudmėsėlę į krepšelį. 

Rausta bruknės, tai gražu,
Bet ką aš ten surandu.
Baravykų baravyką
Visų grybų – didiką. 

Jis tok didelis ir storas,
Netelpa į pintinę
Parsinešiu, išdžiovinsiu.
Vešiu į gimtinę. 

Pavaišinsiu ten visus:
Gimines, gerus draugus. 

Prisirinkus grybų kraitę,
Aš laiminga sugrįžtu.
Nėra nuovargio nei ženklo
Ir į mišką vėl einu.


Merkinė

Kokia graži mūsų Merkinė,
Tu pats pamatyti gali.
Šniokščia Stangės upelis mažytis,
Supa Nemuną šlaitai žali.
Skamba paukščių giesmių sutartinė
Ligi pat sidabrinės aušros.
Ant pilies didžiavyrių parimęs,
Kalnas saugo legendas tautos.
O Merkys ir Nemunas jį apkabina...
Nepamirši kalnelių
Ir pušynų žalių,
Ežerų žydrumos,
Lyg mergaičių akių.
Nepamirši bijūnų
Margaspalvių žiedų,
Žalių rūtų karūnų,
Jų svaigiųjų kvapų,
Nepamirši Merkinės,
Garsiųjų sakmių
Ir žibuoklių mėlynės,
Išpiltos ant šlaitų.
Nepamirši dzūkaičių
Ir skambių jų dainų,
Nepamirši Merkinės...
Čia sugrįši vėl tu.

Jaunystė

Ak, ta jaunystė nerami
Atskrido ji su vėju.
Vaivorykštės spalvom pražydo ji
Ir vėl kažkur išėjo.

Nuskrido, nepasakius net sudie,
Kaip pienės pūkas vėjy,
Mes laukėme, galvojome sugrįš
Kartu su vasariniu vėju.

Sugrįžo vasaros ir rudeniniai vėjai,
Bet mūs jaunystė mylima
Negrįžtamai į žydrą tolį nuskubėjo.

Jaunystės ilgesys

O kaip norėčiau atgalios
Atsukti laiko ratą:
Sugrįžtų meilė ir svaja,
Sugrįžt jausmų verpetai,
Sugrįžtų grožis, sveikata,
Sugrįžtų jaunos dienos...
Bėgiočiau vėlei aš basa –
Ir rūpesčių nė vieno...
Bet tai tik sapnas ir svaja,
Negrįžtama atgal.
-----------------------------
Gali tik sapnuose matyti
Tą rožinę jaunystę.

Laukimas

O paukšteli skrajūne,
Dovanoki sparnus,
Kad galėčiau surasti
Partizanų kapus.

Aš pakilčiau aukštai,
Lig pačių debesų,
Ir nuskrisčiau toli
Virš Tėvynės laukų.

Aš skraidyčiau kasdien
Po gimtinės miškus,
Aplankyčiau kapus
Ir jų kryžius senus.

Jei neduosi sparnų,
Duoki laisvę laukų.
Pušele aš pavirsiu,
Lauksiu grįžtant sūnų.

Vėjas glostys šakas,
Lietūs spyglius nuplaus.
O saulutė nubudus,
Kur sūneliai paklaus.

Atsakys jai miškai,
Ežerėliai, kalnai:
-Čia daug žuvo narsių
Tėviškėlės sūnų.

O motulė – pušelė,
Apsigobus skara,
Vis dar laukia sūnelių,
Gal jie grįš, gal jau ne...

Nebelauki, motule,
Ilsis jie po medžiu,
Kad laimingas ir laisvas
Šiandien būtumei tu.