Pabūk šviesa,
kai dienos tolsta
nuo manęs,
o naktys
vis artėja…
Jau tolumoj girdžiu
audros garsus,
artėja vėjas,
aplenkęs laiką ir kelius…
Kai dienos tolsta
nuo manęs,
o naktys
vis artėja –
aš ieškau
angelo šviesos,
ar jis manęs dar laukia?

xxx

Neišeik, dar pabūk,
pastovėk su manim
po debesėlių dangum…
Kai į delnus išlis
debesėlių lietus
aš gaivinsiu tave
apsigaubęs rūku…
gal aistra mus nublokš
ir nuneš per toli;
žalias kelias rasoj,
o rūke paslaptis…
neišeik, dar pabūk,
pastovėk su manim
žemės tyliam debesy,
apsigaubus baltu rūku,
neišeik.

Vakaras Liucernoje

Gatvės Liucernos
dar alsavo karščiu,
negeso žingsniai,
juokas ir dainos…
Alpių viršūnės
lyg žvakės
jau geso iš lėto,
šešėliai leidos
lengvais debesėliais
žemyn nuo kalnų…
Įsižiebę pakrantės namų
pasitinkančios šviesos –
mažosios viltys –
dvelkė tylia artuma;
mintys kilo,
lėkė į viršų ir krito
lyg laužo kibirkštys
ir glaudės šalia,
o laivas ant ežero supos
su parašyta poeto giesme.

Skiriu Irenos B. atminimui

Iš laiško dar girdisi žodžiai:
„Būk laimingas
šiandien ir visada“.
Ir melodija,
tartum šypsena tavo
šypsos ir skamba gyva…
Tas veržlumas gyvenimo geismui –
lyg Šešupės upės srovė…
Atskubėjęs akimirkos skausmas
nusinešė tave,
apkabinęs glėby…
Keliai ir takeliai širdim išskubėti
žingsniais mažais ir trapiais;
dainos, širdim išmylėtos,
lyg gėlės ant kelio
pabiro visai nelauktai…
Gal tu jau skubėjai nutolus
ties horizonto riba;
gal už jos tyla
vėl pavirtus giesme?
Gal ten žmonės kaip paukščiai,
skrist nepamiršę,
plasnoja į šviesą lengvai,
gal ir tu su daina
ten skubi?

Kava

noriu išgert su tavim
kavos,
anksti ryte…
jos aromatas
įsigers į mūsų kūnus
lengvai tyloje,
glostys sapnuojančias
tavo akis…
o nepavargus aistra
dar šypsosis ilgai
tavo kavos rūke…
noriu išgert su tavim
kavos,
anksti ryte,
kai paukštis
už lango prabils
apie būsimą
mudviejų dieną…
noriu išgert su tavim
kavos,
anksti ryte,
kai prie jos aromato
lūpom lieties,
o debesėliai
tavo akių
apsvaigina mane;
ar kava?

xxx

Balta erdvė
tarp žemės ir dangaus,
tarp medžių ir žmonių;
ryto skubėjimas baltas…
sniego vartai
vos atverti…
ankstyvo miego cukrus
baltas kaip sniegas,
žingsnių mikroschemoj
suspaustas…
balta, tyli
lyg pasaka sena
diena, išeinanti į gatvę
paslapties ir burtų…
basos pėdos,
tolstančios sniege,
palieka nerimą baltą…

Žodis 

Prie balanos šviesos,
dūzgiant ratelio dieviškai melodijai,
tyliai, iš širdies pasakytas
Žodis –
iš motinos lūpų, iš maldaknygės,
iš elementoriaus, senelių išminties –
užaugo.
Apglostytas gerumu,
ant delnų suptas,
malda nuramintas,
apraudotas ir paslėptas,
atgaivintas, lyg paukštis sušalęs,
išgirdęs žodį savy-
palaimintas išėjo į kelią.
Rankomis liesdamas žemės vagą,
braukdamas prakaitu pradalgę, rugių pėdą,
kvepiančią duoną glaudė
ir laimino gimstančio kūdikio dieną.
Ėjo jis sekmadienio rytą,
kalbėdamas tėvo lūpomis,
prašė į bažnyčią skubėti,
ėjo jis, laikydamas vaikus,
motinų rankomis,
iš namų palydėtus.
Ten, nuo Jaskonių pievų,
išvydęs bažnyčios bokštus su kryžiais,
vieversio giesme užgiedojo…
Basas, suskirdusiom vaikiškom kojom
su sandalais rankoje
iš Neravų, Vieciūnų skubėjo,
iš Švendubrės, gaudžiant bažnyčios varpams,
Iš Randamonių, Kermušijos, Latežerio,
nuo Naujasodės iki Ratnyčios šalcinių
tarp šventinių skarelių klegėjo,
klausėsi senių kalbos, vaikų verksmo,
ir mokėsi tarti…
žodžius lietuviškai.

Miesto aikštėje prie žuvusių brolių
kalbėt negalėjo, verkė širdim…
ryto nebuvo, o saulė pasruvus krauju;
skaudėjo suskirdusias kojas,
prašėsi nešamas…
Sužeistas kaip paukštis plasnojo
kaimo keliais, miškais ir svetimomis platybėmis…
Latežerio, Jaskonių, Švendubrės keliu
vėl basas į Ratnyčią ėjo;
ilgai tylėjo, giedojo giesmes, maldą kalbėjo –
ir išgirdo vėl Žodį savy.

Bažnyčios medžių pavėsy
motinos apautas sandalais naujais
atrodė ne vaikas;
galėjo klausytis kitų ilgai
ir regėti, kaip žodžiai pavirsta
gerumo šviesa
ir palieka vėl viltį gyventi…
Tapęs laisvas lyg paukštis,
iš tėviškės aukščio
pabėrė gerumo žiedus kiekvienam
ir prašė kalbėti…
Vaikšto su mumis kasdien,
palydi ir laukia
tyli, klausosi, kalba
senelių, tėvų mintimis, mūsų žodžiais …
O kaip dažnai,
išgirdęs mūsų negyvus žodžius ir mintis,
tampa vienas, vienišas Žodis –
dieviškoji žmogaus prigimtis.
Nepraeik,
gal jis sėdi kaip vaikas,
kaip senas senelis,
ar vienas vienišius –
šventoriuj ar gatvėj,
ar namo lange –
netaręs nė žodžio
per dieną.
2011 08 08 

Sugrįžusi šviesa palaimins

Vėl nukrenta tyla į ūkanas,
į žingsnius, dvelkiančius vėsa,
iš ryto vėl artėja sutemos,
apsiaustu juodu kūną
uždengia tamsa.
Ir vakaras anksti duris uždaro,
palikęs skubančius tamsoj,
spingsulė, žibanti viena ant stalo,
laukiančio … trobelėje mažoj.
Po gruodą basas paukštis vaikšto,
dar ieško pamestos giesmės.
Ar siela tyliai kalbasi, ar laukia
gimstančios žvaigždės?
Svajonių baltą tiltą tiesia
gerumas ir suvargusi tiesa.
Ar aš išvysiu Tavo šviesą,
ar ją auginsiu delnuose?
Sugrįžusi šviesa palaimins
Tavo atėjimą,
tyli malda pavirs gyvenimo tiesa,
vėl paukščių takas suspindės žvaigždynuos,
pašlovinęs gimimą
angelo giesme.