Gimiau Mosėdyje, Skuodo raj. 1935 metų gegužės 18 dieną, tarpukario Lietuvos policijos karininko šeimoje.
1941 metų birželio 14 d. sovietų valdžios buvome represuoti. Tėvas buvo įkalintas Krasnojarsko sr. Rešiotų lageryje Nr. 7, kur 1943 metais buvo nužudytas per tardymą. Mudu su mama buvome nuvežti į Komiją, Ust – Kulomo raj. ir įkalinti Ulijanovo lageryje. 1946 metais panaikinus lagerį ir mums suteikus tremtinių statusą, mudu su mama iš tremties pabėgome į Lietuvą. Negalėjome prisiregistruoti, slapstėmės. Įskundus vienam kaimynui, mama buvo suimta už pabėgimą iš tremties, nuteista ir įkalinta Gorkio sr. Gorodėco kalėjime trejiems metams. Atbuvus bausmę, buvo grąžinta atgal į Komiją, iš kurios paleista tik 1977 metais.
Nuo 1947 iki 1951 metų buvau Kretingos apskrityje veikusių Lietuvos partizanų ,,Kardo“ rinktinės Jokūbavo būrio žvalgu – ryšininku.
Esu baigęs Vilniaus Inžinierinį statybos institutą, kur įgijau statybos inžinieriaus ekonomisto specialybę. Eilėraščius pradėjau kurti dar vaikystėje. Išleidau tris poezijos knygas: ,,Lemties taku“, ,,Sielos varpai“ ir ,,Minčių vaivorykštė“. Užsiimu tapyba. Mano paveikslai buvo eksponuojami keliose parodose.
Dabar gyvenu Druskininkuose.
Svaja
Šv. Kalėdų naktį žiūriu į dangų
Klajoju po žvaigždes,
Parimusias virš Žemės
Ir mirgančias slapčia.
Stebiu kaip žmonės skuba
Į rytmečio mišias,
Jie brenda per sniegus,
Stebuklų nakties pastatytus pusnynus.
Kinkau svajonių žirgą
Į Gryžulo ratus,
Kad būt su kuo važiuoti
Į nebūties slaptus kraštus.
Kada man to prireiktų
Nesužinosiu niekada,
Šią naktį tylią, paslaptingą,
Žemėn nusileidžia Dangaus šviesa.
Mintis
Žiemos tamsioj padangėj,
Vidurnakčio tyloj
Matau aš savo žvaigždę,
Keliaujančią kažkur.
O ji jau atsisukus
Man mosteli pirštu,
Pakviesdama keliauti
Į erdvę mums kartu.
Bet aš labai nustebęs,
Klausiu tyliu balsu
Į kokią Lemties šalį
Mes eisim su džiaugsmu
O ji minty man sako,
Jog tai nėra svarbu
Nes laimė visad gimsta
Ten savu laiku.
Likimas
Svajonių laivas plaukia per Likimo jūras
Nežino nieks kada ir kur prisišvartuos,
Prie saulės nušviestų džiugių pušynų,
Ar prie bedugnės nelemties uolos.
Nežinome ir kas ten mūsų laukia-
Dangus apniukęs ar žvaigždėtos naktys
Gal susitiksim tą, kuris mums reikalingas,
O gal prarasim tą ką turim iki šiol.
Būk dosni ir gailestinga likimo gegute,
Skaičiuodama mūsų metus,
Lai pildos slapčiausios spalvingos svajonės,
Ir laimės akimirkos puošia metus.
Naktinė rožė
Mėnulio auksiniam rate,
Ir juodo dangaus platume,
Tarp rūtų ir mėtų daržely,
Pražydo ši rožė nakčia.
Jos žiedas tamsus kaip naktis,
Kaip tolimo aido šauklys,
Užgimęs rasų sidabre,
Ir naktį papuošęs dvasia.
Kas bus, kai aušra rytuose,
Sujudės po medeliais šile,
Kur slepiasi rožių kerai,
Išaugę nakties patale.
Atskridus lakštutė pakeis,
Jos juodąjį žiedą ryte,
Savąja giesme nuostabia,
Pakeitus jos spalvą svaja.
Švytėjimas
Baltųjų naktų švytėjime
Einu dangaus skliautu,
Kad Tau pririnkčiau kuo daugiau
Nukritusių žvaigždžių.
Bijau, kad jos pabirę,
Kur tundroj ar taigoj,
Nebepasieks šio krašto,
Kur šiandien aš esu.
Kur visos mano mintys
Veržias Tavo širdin,
Ir dvasios verksmas girdis
Likimo paslapty.
Kur slepias laiko mintys
Tarp debesų lemties,
Švytuojančių per ašaras
Praslenkančios nakties.
Ten nebūties takeliais
Vaikšto Lemties šaukliai,
Viliodami užmiršti
Kančias ir netektis.
Mintis
Ant gervės sparno natiurmortą nutapiau,
O ant jos snapo švelnų žodį užrašiau,
Kuriuo linkiu, kad Tau jis laimę šių dienų
Atneštų su pavasario džiaugsmu.
Kad būt tvirčiau, dar ir varlytės paprašiau,
Kuri tarp nendrių pasislėpusi ryte,
Kad, pasitikdama Saulutę ežere,
Tau perduotų mano svajas slapčia.
O aš po alksniu atsisėdęs su svaja,
Mąstau, kaip man vėl prisiviliot Tave,
Kai Tu ateisi atsisveikint su žvaigžde,
Kuri išnyks su Saulės blyksniu danguje.
„Ditirambas“ 2007-2008 metų žiemai
Rūko nuometas uždengė saulę,
Vėjas skalbia žoles Nemune,
Kurios šiemet žiemos nepamatę,
Krauna žiedus trapius paslapčia.
Net ir kielė vasario dešimtą
Linksmai skuba gatve tekina
Ir pagavusi skrendančią musę,
Pusryčiauja po parko egle.
Zylių pulkas kieme susirinkęs,
Vis dalinasi savo svaja:
Ar keliauti toliau į pasaulį,
Ar palikti žiemot šiam krašte.
Pagaliau tarp savęs susitarę,
Ima siausti kieme ir sode,
Vis prašydamos šeimininko
Pakabint lesyklas joms kieme.
O taip pat kad rytais joms pabertų
Nors saulėgrąžų sėklų žiupsnelį
Ir dar baltos duonelės sutrynęs
Joms padėtų rytais ant stalelio.
Taip ir liko žiemot jos tėvynėj,
Vis dar laukdamos šalčio ir sniego,
Bet žiema pražingsniavo pro šalį
Joms palikusi saulės zuikelį.
Vizija
Naujoj Lietuvoj,
Naujoj dienų tėkmėj
Aš mintimis lyg vabalas
Taškaus purve vilties.
Tikiu, ką sako man
Tie magai ateities,
Kad kada nors Tauta mūs
Išbris iš nevilties.
Ir kad Lemtis žiedynais
Kelius mums pabarstys
Ir leis jais mums žingsniuoti
Link laimės ir vilties.
Tikėkim, kad pasaulis
Pasuks kita vaga
Ir sušvytės virš jojo
Nauja džiaugsmų banga.
Ir vėl tikri lietuviai
Vers vagą laukuose,
Kad joj pasėtų rugį
Su tikros duonos dvasia.
Ateities vizija
Naujo šimtmečio tilto briauna
slenka katinas šimtmečio kito
ir mauroja išskėtęs nagus,
kad į duobę griūties nenukristų.
Apačioj verda, tiška purslai,
kur kadaise jo ainiai įkrito
ir iš kur pasitraukt nevalia,
nes ten kelio nerasi sau kito.
Virš šios prarajos raižos žaibai
iš pasaulio visai nematyto,
kur galingi audrų sūkuriai
sielas neša aušron naujo ryto.
O rytais vietoj Saulės ryškios
sklando erdvės žvaigždėm nusagstytos
ir nuskriejusios ten – Nebūtin
kviečia (veda) mus padraugaut neprašytus.
Ką mums veikt ten tikrai nežinau,
bet tikiu, kad bus pasakos kitos
apie tuos, kur gyveno kadais
ant šios žemės vargais nudažytos.
Druskininkai
Naujo tūkstantmečio audroj
miestelis vėl iš miego kyla,
ir stojasi kasdien tvirčiau
ant ištempto Likimo lyno.
Druskonio neramioj bangoj,
žuvėdrų klyksmo primigdytas,
jis vėl Čiurlionio valtele
irkluoja į svajonių tylą.
Paukščių balsais jis aplankyt
kas rytą bando seną vilą,
kuri ant Raigardo šlaitų
užmigdo mielą nakties tylą.
Mėnulio pjautuvo šviesa
atlydi čia Dineikos dvasią,
kuri iš Ratnyčėlės upės
į Druskininkų sielą kyla.
Tai štai, koks tas miestelis mūs,
pušų skarom pasidabinęs,
žingsniuoja per žmonių kartas
Sveikatos ieškančių draugijos.
Ramybė
Ramunės žiedo glėbyje
aš šįryt pabudau
ir prie pat lopšio tarp gėlių
Tave aš pamačiau.
Klausiaus, kaip raibas žiogas
vis grojo smukeliu,
Čiurlionio sukurtom natom
gyvenimo dainoj.
Mačiau ramybės angelą,
mojuojantį sparnu,
viršum manęs lemties taku,
ateinantį dangum.
Ir širdyje jaučiu tvirtai
ramybę iš dausų,
kur vaikšto protėvių dvasia
šiuo neramiu laiku.
Lietuvai
LIETUVA, mano gimtoji Nemuno šalie,
Tu man brangi kaip motina esi,
Už Tave galvą aš guldžiau,
Kad mes vėl būtume Tavo širdy laisvi.
Vergovės naštas aš nešiau
Ir Visagalio vis meldžiau,
Kad Jis Tave globot tvirtai
Sunkiam ir neramiam laike.
Keliais išvaikščiojau Tave,
Meldžiaus, suklupęs Kryžių Kalne.
Tave vis aukštinau daina,
Sukurta pilkapių delne.
Plaukdamas Tavo ežerais
Tokiais, kaip Lūkstas ir Dusia,
Giedojau giesmę Laisvės Tau,
Kai tik ramybės neradau.
Romansas
Gelsvųjų liepžiedžių pūgoj,
ir ryto auštančio rasoj
aš, kaip drugelis vis skraidau
audringam sūkury dienų.
Plaka širdelė neramiai,
vien pažiūrėjus į Tave,
kai Tu pro liepžiedžius žvelgi
į laimės tolius nerami.
Aš, pasislėpęs lubinuos,
stebiu, kur skrenda mintys mūs,
koks vėjas vieškeliu lemties
pasuks bures mūs ateities.
Savo likimo aš prašau
numest man žiedą iš dangaus,
ant kurio būtų nupiešta
mano gyvenimo dalia.
Mintis
Tyliai Nemunas plaukia link jūros
per lietuviškos žemės plotmes,
kur, aplenkęs miškus ir kalnynus,
skuba greit pasinert į Marias.
Supa valtis, kurios jį vis raižo
per saulėtas dienas ir nakčia,
kur už irklo linguoja jaunuolis
su kareivio žalia miline.
Ir šalia kurio sėdi gražuolė
plaukuose su rūtos šakele
ir jam tyliai niūniuoja dainelę
apie meilės slaptąsias svajas.
Aukštas krantas, pušynais apaugęs,
tyliai ošia pasaulio dainas,
apie smėlio krantuos pasislėpusias
taip linksmas ir greitas kregždutes.
Minties aidai
Laiko tiltu žingsniuojame mes
Iki šiol dar žmogaus nematytu,
Ir per vėją, nusėtą žvaigždžių,
Ieškot bandom sau vieškelio kito.
O po tiltu kryžiuojas žaibai
Iš pasaulio visai nematyto,
Ir galingi audrų sūkuriai.
Sielas neša aušron naujo ryto.
O rytais vietoj Saulės ryškios
Sklando erdvės, žvaigždėm nusagstytos,
Ir nuskrieja kažkur nebūtin,
Kaip svečiai į namus nematytus…
Ką ten veiksim ir mes – nežinia,
Bet manau, kad bus pažintys kitos
Su gyvybėm pasaulių kitų,
Kurie bus dar mūs nepažinę.
Svaja
Skrendu aš ant bitelės sparno
Nuo rožės žiedo, ant Tavo širdies,
Kad surinkčiau visą aistros medų,
Kurs teikia džiaugsmo ir brangios vilties.
Stebiu iš aukšto, kaip pievos banguoja,
Ir laikas bėga skubančiu žingsniu,
Ir Tavo žingsnius, kur girdžiu per tylą,
Kai Tu eini mūs vieškeliu lemčių.
Tiktai nesuprantu, ko mano sielai trūksta
Net saulėto vasarvydžio kaitroj,
Kai ir bitelės pasislėpę triūsia
Liepų pavėsyje ar uoksuose pušų.
Galbūt ir Tu jau man neatsakysi
Į tas slaptas svajones ir mintis,
Kurios aplanko nuolat mano sielą,
Sapnuos vis nesibaigiančios nakties.
Tebus, kaip bus, man nieko nebereikia, –
Nei šalto rudenio, nei blizgančių speigų,
Nes jau gyvenimas vingiuoja į pakalnę
Su laiko slidėmis tarp sniego ir žiedų.
Praeitis
Iš praeities gilios
Ir protėvių dvasios šaltinių
Aš šiandien semiuosi jėgų
Dienų tėkmėje kasdieninių.
Klausausi gamtos šnabždesių,
Gyvų dar iš bočių gadynės,
Kurie, kaip tie vėjai rytų,
Man mena kovas už Tėvynę.
Matau mintyse tuos laikus,
Kai pamiškės šūviais aidėjo,
O rytą miestelio centre
Išniekinti broliai gulėjo.
Nors visa tai – jau praeitis
Gilion nebūtin nuskubėjo,
Bet Laisvės siekimo giesmė
Vis skamba, kaip tuomet skambėjo.
