M. Plutulevičiūtės pirmas gyvenimo lapelis išsiskleidė 1928-09-09. Ji gimė Mardasavo kaime, Merkinės valsčiuje, Alytaus apskrityje. Marija paveldėjo iš mamos gražų balsą ir jautrią sielą.Unikalūs kaimo peizažai anksti pažadino merginos vaizduotę. Būdama 16-os, pradėjo rašyti eiles. Jas rašo visą gyvenimą. Pirmi eilėraščiai buvo skirti partizanams.

Daug kūrybos sunaikino, kad nepatektų enkavedistams į rankas. Vis tik šiek tiek išliko. Dalis sudėta į savo lėšomis išleistą knygelę ,,Čia mano gimtinė“. Į ją surinktas 131 eilėraštis. Ne vienas iš jų išsiliejęs dainos žodžiais... Iš viso galima suskaičiuoti per 1000. Rašo ir toliau. Ypač visą save paaukojo kūrybai, išėjusi į pensiją. Šiandien kuria humoristinius eilėraščius, parodo valdžios abuojumą. Daug eilių parašė apie meilę, daugiausia jų ir skamba dainose. Pirmiausia Marija mintyse išgirsta melodiją, po to rašo žodžius, po to dainuoja. Jos eilės paprastos, visiems suprantamos. Tiesa, ji mokėsi Alytaus Žemės ūkio mokykloje ir įgijo zootechnikės specialybę. Tik ja niekada nedirbo. Mokėsi čia, kad po karo išvykti kitur neturėjo sąlygų.
Jos gyvenimo kelias nuo Vilniaus nuvinguriavo iki Kazachstano, į Pavlodaro sritį. Ten statė Ekibastuzo elektrinę. Vėl sugrįžo į Alytų. Čia statė šaldytuvų gamyklą. Druskininkuose jau per 40 metų. Dirbo vaikų darželiuose, mokykloje. Moteris plušo, dūzgė kaip bitelė ir užsidirbo, ir susitaupė. Susidraugavo ir su sunkiomis ligomis. Kiek leidžia sveikata, ji aktyviai dalyvauja ND, PMMA „Branduma“ veikloje. Dainuoja, skaito eiles. Nuo pat jaunystės iki dabar užmiršti rūpesčius padėdavo daina. Jos balsas skambėjo Mardasavo kaime, Vilniuje profesionalių chorų pasirodymuose, Kazachstano stepėse ir daug metų Druskininkuose. Pirmiausia invalidų draugijos ansamblyje ,,Gimtinė“, dabar „Rasoje“. Nemažai Marijos sukurtų dainų įgarsinta į diskus. Dar vienais metais jos 13 dainų, skambančių ,,Pūko“ radijo eteryje, tapo auksinėmis.

Mamos netektis

Daugel vargo, mamyte, patyrei,
Kaip mažutę mane auginai.
Ne viena ašarėlė riedėjo,
Kaip prie lopšio dainas dainavai.

Aš menu tą mažytį namelį,
Žalius beržus po mūsų langais
Ir bijūnus raudonus daržely –
Ten bėgiojau rasotais takais.

Bėgo dienos ir metai skubėjo,
Mes užaugom jau nebe vaikai.
Mes nespėjom, mamyt, padėkoti
Už vargus, kuriuose auginai.

Jau seniai palikai mus, mamyte,
Nesulaukei anūkų savų.
Išėjai jau seniai pas Dievulį
Ir švieti žvaigždele spindulių.

Sapnuose su tavim susitinkam,
Mano miela mamyte, brangi,
Tu paglostai dar mano galvelę,
Dar žodelį tu man surandi.

Kaip norėčiau tave sugrąžinti
Pasiguost, pakalbėt su tavim,
Ir už viską karštai padėkoti,
Dar sugrįžti atgal praeitin.

Bet žinau, tiktai mano svajonė
Niekada, niekuomet to nebus.
Esam mes visi tiktai žmonės
Ir gyvenimas keičia visus.

Raigardo legenda

Raigardas mielas Čiurlioniui...
Švendubrės kaimelis šalia.
Miškai čia lyg rūtos žaliuoja
Ir pasakas seka šile.

Čia pušys vis ošia, siūbuoja,
Kalena gandrai ga-ga-ga
Ir girdisi paukščių dainelės,
Lyg verkia vaitoja giria.

Raigardo slėnis smėlėtas
Paslaptį slėpė seniai.
Liko legendoj senovės
Palaidotas miestas tenai.

Žmonių praeities padavimuos
Dvaras ir miestas stovėj.
Poną prakeikė senoliai
Jis žemėj giliai nugarmėj.

Čiurlionis nutapęs paveikslą
Paslaptį sumanė atskleist
Įamžino savo kūryboj,
Kuriais jis keliavo takais.

Dabar tiktai vėjas dejuoja,
Užpustė Čiurlionio takus.
Tik liko gamta paslaptinga –
Ji mena praeities laikus.


Lėkė bernas

Lėkė bernas per ulyčią.
Paną sutiko netyčia.
Bernas kvietė, bernas prašė:
- Sėskis aš tave pavešiu.

Nuvažiuosim į kavinę,
Pavaišinsiu aš degtine
Ir užvešiu į namus.
Būsiu aš tada ramus.

Mergužėlė patikėjo,
Sėdo mašinoj, riedėjo.
Kur ją vežė, tik jis žino,
Užsienyje išlaipino.

Pana verkė, pana keikė.
Berno ašaros neveikė.
Pinigėlių jis daug gavo,
Laimingas namo važiavo.

Jūs mergaitės, jūs gražuolės,
Jūs nebūkite naivuolės,
Jums nereik visais tikėti,
Su berneliais prasidėti. 

Atverkim akis į pasaulį

Mes esam tik žmonės –
Žemės vabalai.
Su Dievo malone
Gyvenam ilgai.

Kam skirta ilgiau,
O kam ir trumpiau.
Visi turim mirti
Ir eiti tik ten.

Visi mes nueisim
Mums skirtąjį kelią,
Gyvenimo džiaugsmas
Tai mūsų ugnelė.

Draugaukim, mylėkim
Mes vieni kitus,
Lai pavydo pikto
Niekuomet nebus.

Kas turi dvarus,
Turi milijonus.
Visi juos paliko
Kaip paprasti žmonės.

Žinokim, kur einam
Ir kur nukeliausim,
Iš Dievo malonės
Tą patį mes gausim.

Mylėkime žemę,
Kuri mus maitina,
Tėvus mūs mylėkim,
Kurie mus augino. 

Jaunimas šiandien

Mūsų jaunimas
Nekultūringas,–
Senų nekenčia,
Kultūros stinga.

Mes jūs neprašom,
Kad mus mylėtut,
Todėl negalim ir
Nutylėti.

Jūs nepajusit,
Kai būsit seniai.
Dabar atrodot
Kaip besmegeniai.

Juk laikas bėga
Ir dienos slenka,
Senatvė jūsų
Taip pat nelenkia.

Jūs išauginsit
Atžalas savo,
Gausit tą lazdą
Iš kito galo.

Reik žmones gerbti
Visus vienodai,
Visai nesvarbu
Kaip jie atrodo.

Reik žmoniškumo
Ir meilės žmogui,
O negalvoti, –
Kaip jums patogu. 

Senolių palikimas

Dabar kaimas neprotingas,
Pardavė žemes, nes tingi
Arti, sėti ir turėti
Pilnus maišus savo klėty.

Jauni verkia: nėra darbo.
Verkia žemė rankų darbo.
- Dirbkit, kaip dirbo senoliai
Ir neverkia iki šiolei.

Verkiat: baisi bedarbystė!
Pasakykit, kas išvystė?
Laukiat pašalpų valdžios,
Kuri šelpia visados.

Iš Lietuvos greitai bėgat.
Kas jūs laukia? Tiktai bėdos.
Reiks ten dirbti laukuose,
Pas ponulį valdose.

Ar neskauda jums širdies?
Laukiat geros ateities?
Ateitį visiems reik kurti
Ir į užsienį nedumti.

Pusė miškų jau iškirto,
Laukai piktžolėm pavirto.
Pasirūpinkite, ponai,
Pagalvokit, ką daryti,

Kaip Lietuvą suvaldyti?

Valdžias renkam

Valdžias renkame, balsuojam,
O kur dingo tie šviesuoliai?
Ropinėja kaip vėžiai
Atgal grįždami gražiai. (2k.)
Pried: ulifa dru lia lia, ulifa dru lia lia

Daugel metų dirbot dirbot,
Pagaliau ir apsidirbot.
Jūs galvojat, ką daryt ,
Kaip šį mėšlą išvalyt. (2k.)

Sodra rūmus išsistatė,
Nuo senelių atsikratė.
Dabar trūksta pinigų,
Reik atimti iš senų. (2k.)

Sako pensijas karpysim,
Naujus rūmus vėl statysim.
Mums atrodo per mažai,
Norime gyvent gražiai. (2k.)

Ką darysit, mieli ponai?
Jūs iššvaistėt milijonus.
Ką sukūrėt, tą sugriovėt,
Ubagais padarėt žmones.

Gynėm sostinę mes, Vilnių.
Laisve Lietuvos tikėjom.
Mes gyvent geriau norėjom,
Visas pastangas padėjom.

                   Mūs neklausėt – ar sutinkam?
                   Sprendžiat patys kaip patinka.
                   Neduok, Dieve, save skriausti,
                   Nepatogiai pasijausti.

Opa opa į Europą!
Toliau niekaip neužkopa.
Liko tiktai žmogžudžiai,
Tik bedarbiai ir vagiai.

                   Sustvarkyt niekaip negalit.
                   Kaipgi valdot mūsų šalį?
                   Ateities visai neturit,
                   Atgal dairotės ir žiūrit.