Poetui kunigui Maironiui

Neišnyko kaip dūmas poetas –
Jis gyvas žmonių širdyse…
Obuvo vienų įskaudintas… kitų numylėtas,
Bet šiandien tėvynėj gyva jo dvasia.

Jo žodžiais apmąstome savo likimą, –
Kai, turėdami laisvę, ar esame laisvi?..
Lietuviai prieš valią palieka Tėvynę…
Ar kada besugrįš jie visi…

Tiktų ir šiandien Maironio kvietimas –
„Paimkim arklą, knygą, lyrą ir eikim Lietuvos keliu…“
Tiek metų jau po Atgimimo,
O mes dar vis po vargo kryželiu…

Tėvyne Lietuva, gimtoji žeme,
Tik mūsų meilė ten gyva.
Brangi kančių tiek išgyvenus,
Poeto apdainuota Lietuva.

„Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį,
Kur mūsų sodybos, kur bočių kapai“…
Taip prašė poetas dangaus Visagalį,
Taip melskim ir mes , šito amžiaus vaikai.

Giedokime giesmę „Marija, Marija“
Ir lyg raudą „Oi, neverk, matušėle“…
Mylėkime Lietuvą, žemę gimtinę,
Kaip Maironis Tėvynę mylėjo.
2012-10-21
„
Atminties šiurkštus delnas
Nužarsto, kas užmiršta…
Ir regi savo praeitį:
Gyvenimo audeklas, tavo išaustas,
Apkritęs buities pelenais…
Ir žymės, kas jau prarasta,
Neuždengsi delnais…
2012-10-11
„
Iš klaidų, patirtų ar matytų, –
Šaltumo nemeilės ar nepagarbos –
Ak, skaudi pamoka!..
Už viską širdim užmokėta…
Vilties žiedas sužvarbęs nuvyto…
O buvo tiek laimės žadėta…
2012-11-02
„
Imk, vaikeli, dovaną – Gerumo skarą.
Ji Tave sužvarbusį sušildys,
Širdį, skaudančią, neramią,
Lyg mama vaistažolėm pagirdys.

Dvigubai sugrįš gerumas išdalintas
Ir pradžiuginta kita širdis.
Juk įsakymas iš Dekalogo šventas
Primena, kad reikia artimą mylėt…

Jei po kojom bus žvirgždėtas kelias
Ir jei kartais bus labai sunku,
Tarki, Dieve Visagali,
Būki su manim kartu…
2012-10-11

Atleisk

Atleiski, Dieve, už tą auką,
Su kuria artinuos prie Tavo kojų…
Ne tokios gal iš mano rankų lauki –
Didesnio Tau pasiaukojimo.

Ne iš gėlių nupyniau šį vainiką –
Iš sielos paslapčių ir virpulio širdies,
Tik tau vienam galiu tai patikėti…
Pasmerk mane arba… atleisk.

Širdy tyriausias slaptas jausmas.
Argi galėtų būti nuodėmė iš meilės,
Kai lydi ją ne žemės geismas?…
Juk meilė, Dieve, iš tavęs ateina.

Noriu būti rasos lašeliu
Ant balto žiedelio lelijos,
Kuri žydi visu gražumu
Prie kojų Mergelės Marijos –

Ji supras ir padės
Mums išlikt be kaltės.
2012-07-26

Stabtelėkime. Pajuskim greitą laiko bėgimą,
Metai… metai… iš jų – dešimtmečiai.
Per skubėjimą nelieka laiko sau. O gaila…
Nespėjame sukurti turtų,
Ne pinigais matuojamų…

Eilės lydi nuo pat vaikystės laikų. Tik paskutiniais dešimtmečiais jas surinkau į dvi knygas ,,Prieš saulėlydį“ (2000 m.) ir ,,Kas širdžiai brangu“ (2009 m.)“
Esu Tėvynės pažinimo draugijos narė, tautotyrininkė.

Mokytojai, netekusiai akių šviesos

Juodi tamsos šešėliai
Aptemdė mėlynas akis.
Nubluko visos gėlės…
Aplink tamsi naktis.

Tik rankos liečia staktą
Ir atveria duris.
Ne dieną – juodą naktį
Sutinka ji kasryt.

Suranda kojos slenkstį
Ir laiptų akmenėlį.
Iš įpratimo rankos
Suras, palaistys gėlę.

Dešimtmečius dalinus šviesą
Jaunoms širdims su meile,
Dabar tamsiam pavėsy
Be šilumos ir saulės.

Nekaltina likimo:
-Tokia skirta dalia…
Kitiems sunkiau dar būna…
Tad skųstis nevalia.
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
Argi tu ne Šilainių pušelė,
Nugairinta vėjų audrų,
Kuri saulės matyti negali,
Kurią guodžia vien posmai dainų. 

Dzūkija

Dzūkija – ežerai ir pušynai –
Senas Nemunas, Ančia, Merkys,
Grūtas, Bilsas, Šaulys ir Aviris,
Ir vaga Ratnyčėlės vingri.

Prie sodybų smūtkeliai ir kryžiai,
Pamiškėlėse grikiai balti,
O pušynuos bruknynai ir viržiai,
Per juos stirnų takai išminti.

Myli dzūkas smėlėtą gimtinę
Ir supranta, ką ošia šilai.
Dzūkus grybai ir uogos maitina,
O žuvim ir vėžiais – ežerai.

Atvažiuokit pas mus į viešnagę,
Paklausykite dzūkų dainos,
Ir, jei būsit kelionėj pavargę,
Vėl tarp dzūkų atgausit jėgas.

Dzūkas viską į dainą supins
Ir kiekvieną prie stalo pakvies,
Medumi ir sula pavaišins
Ir į mišką grybaut palydės. 

Komunija

Artėju, tuksi širdis,
Ar ji panaši į tabernakulio šviesų namelį?
Padėki man, Dieve, kad čia
Būtum tu visada Visagalis.

Jei nepajėgi kilti,
esi lyg po akmeniu,
neapsimeski net sau,
kad skrendi…
Gal kiti patikės,
bet apgauti savęs
negali. 

Eucharistija – Gailestingumo aktas

Verta atsigręžti į atvertą Jėzaus širdį –
Ji maldas, atodūsius mus girdi.
Eucharistija – Švenčiausias Sakramentas.
Jam su meile šiandien nusilenkim.

Mes gyvename triukšmingame pasauly,
Ir sunku išsaugot dvasios rimtį –
Blaškomi, pavargę, apsupti apgaulės,
Betgi trokštame šviesiau gyventi.

Ta sakralinė šviesa altoriuj –
Eucharistinė brangiausia dovana!
Viešpatie, ir aš Tau atsiverti noriu –
Tik pašauk ir išklausyk mane.

Štai žvelgiu į Kristaus kūną, slypintį baltoj duonelėj,
Ir į vyno taurę su lašeliais Jėzaus tikro kraujo.
Ačiū tau, gerasis Dieve Visagali,
Už tą auką, vis kartojamą iš naujo…

Viešpatie, prikelki mūsų širdis,
Kad į Jėzaus širdį būtų jos panašios…
Patikėkim, mūsų maldą Dievas girdi,
Jei tiktai nuoširdžiai prašom…

Eucharistinė šviesa mus kviečia –
Tik ateikim į šventovės tylą,
Kur Gailestingumas Viešpaties paliečia
Ir kiekvieną sielą atgaivina…

 Nerimas

Įskrisk, balta vasario snaige,
pro vos pravertą langą ir
pabučiuok Poeto blyškų veidą…
Baltoji gėle debesų,
ant lūpų Jo ištirpusi lašu,
gaivinki, kad ištart galėtų:
„Gyvenu“.

Parlėkit, vyturėliai,
prie liūdno lango suvirvėkit,
pabudinkit kaip saulė gėlę,
kad lūpos Žodį tarti vėl galėtų,
kad rankos pačios
imtų duonos riekę,
o akys vėl dangaus kraštelį
praregėtų…

O Dieve, kad Jis žengtų!
Tikėkime… Tikėkim.

Viešpatauja tyla,
kur plasta Poeto gyvybė…
Bet šalia budi Meilė ir Žodis.
Meilė glosto ir šildo,
ir teikia stiprybės.
Ji vis dar saugo Viltį ir
moko tikėti stebuklu…
O galvūgaly Žodis vis
laukia, kada jį ištars.

Bijom netekti Tavęs…
Pabūk dar su saule,
savo žodžiais
užgydyk žaizdas…
Be tavęs būtų baisiai nyku,
būtų šalta pasauly…
2011-02-06 (Just. Marcinkevičiui) 

Ar Tu mane šauki?

(Vyro atminimui)
Išniro baltas debesėlis
Ir tiesia lyg rankas.
Aplink vaiskus padangių mėlis.
Gal Tu šauki mane?

Pašauk mane vardu,
Parodyk saulės kelią,
Ir aš pakilsiu lig žvaigždžių –
Juk meilė viską gali.

Bet debesėlis nuplaukė pro šalį,
O aš likau viena.
Nepašaukė… Gal Jis negali
Bendrauti su žeme… 

Čia Leipalingis

Koks skambus šitas vardas gimtinės!
Toks vienintelis vardas tėvynėj…

Čia pušynai žali ir padangė gili,
Medumi kvepia liepos pražydę.
Čia bažnyčios varpai vakarais iš toli
Mūsų darbus ir maldą palydi…

O palaiminki, Dieve, senolių kapus
Ir laukus, ir tas kryžkelių pynes.
Čia praėjo karai, liejos kraujo klanai,
Jį sugėrė žemelė gimtinės.

Tik žmonių atmintis ir muziejaus tyla
Saugo tragišką dzūkų likimą.
Savanorių drąsa, partizanų kova
Į laisvę mums kelią praskynė.

Tyliai plaukia Seira Dainavos žemele,
Čia Aviris ir Bilsas banguoja.
Tik daina ir malda guodė dzūkai save –
Jie per daug niekados nedejuoja…

Kelkim širdis aukštyn ir pirmyn ateitin,
Savo darbu ją kuriame patys.
Ir mums Dievas padės, ir sėkmė mus lydės –
Už gimtinę kiekvienas atsakom. 

Legenda apie sniegeną

Tai buvę seniai, kai ant Kryžiaus kentėjo
Jėzus Kristus – žmonių Atpirkėjas.

Į Jo kaktą susmigo erškėčių spygliai…
Jo mirties pikti budeliai laukė.
Sucikseno atskridęs paukštelis gailiai,
Snapeliu vieną spyglį ištraukė….

Kraujo lašas nudažė sparnuočiui krūtinę.
Nenuplaus jo lietus anei vėjas,
Nes Kristaus kančioj begalinėj
Jam mažas paukštelis padėjo.

Ir šiandien jis švyti rausva krūtine.
Gražus, ypač žiemą, kai sniegas.
Striksena liepsnelėmis sniego fone,
Kol nakčiai pavargęs užmiega.

Kartais mažas darbelis savaime
Gali liudyti didelę meilę.