Aš, Stasė Kulikauskaitė – Radzevičienė, gimiau 1930-03-14 Senoje Varėnoje. 1936 m. pradėjau lankyti Varėnos pradinę mokyklą. Kadangi tėvelis buvo pasienio policininkas, teko keisti gyvenamąją vietą, todėl ir mokiausi Varėnoje, Puvočiuose, Ryliškėse, Gailiūnuose.

1938 m. persikėlėme gyventi į mamytės tėviškę Baltašiškės kaimą, tada mokiausi Gailiūnų pradinėje mokykloje, kurią baigiau 1940 m. Po to truputį mokiausi Ricielių mokykloje, bet teko ją palikti, nes mirė tėvelis. Tik 1944 m. vėl pradėjau mokytis Druskininkų I-oje lietuviškoje mokykloje, kurią baigiau 1951 m. Buvau pasiųsta į Trakus, į mokytojų tobulinimosi kursus. Po jų mane paskyrė mokytojauti į Panaros pradinę mokyklą. Kartu neakivaizdžiai mokiausi Kauno pedagoginėje mokykloje ir ją baigiau 1954 m. Po to mokytojavau Jaskonių-Naujasodės pradinėje mokykloje. Ištekėjau ir persikėlėme gyventi į Druskininkus. Čia teko dirbti : Druskininkų I- ąjame lietuviškame vaikų darželyje, I-oje vidurinėje mokykloje-internate, mokyklos pradinių klasių mokytoja. 1977 m. išvykau į Alytų. Ten toliau tęsiau pedagoginį darbą darželyje ir V-oje vidurinėje mokykloje pradinėse klasėse. 1979 m. vėl grįžau į Druskininkus ir iki pensijos, 1980 m. dirbau vaikų darželyje „Žibutė“. Toliau, dar iki 1996m. 4-oje vidurinėje mokykloje dėsčiau tikybą. Gimus anūkams – dvynukams, palikau mokyklą ir padėjau juos auginti. Taigi ilgus metus lydėjo mane mokykla.
Rašyti pradėjau ir 2005 m. išleidau pirmąją knygelę „Sakmė tėviškės šaltinių“, 2006 m. – „Paprocų gyvascis dzūkų veseiliosa“, 2007 m. „Kasdienybės labirintai“ ir 2009 m. išleidau savo kūrybos ir dzūkiškai giedamų senovinių dainų kasetę. 2010 m. – dviejų dalių knygelę vaikams „Metų kaita – Noriu žinoti“. 2011 m. – „Protėvių takais ir takeliais“.
Kiek leidžia sveikata, dalyvauju visuomeninėje veikloje: giedu Druskininkų bažnyčios chore, Carite, „Bičiuliai“ – senjorų mokytojų klube, PMMA „Branduma“. 

I. Legenda apie sūrius šalcinėlius

Seniai, labai seniai gyveno ponaicų pora, an aukšto aukšto kalno, prieg pacies Nemuno. Ponaicai buvo turcingi, ale nelaimingi, ba neturėjo vaikaicų.
Netoli jų gyvenis sanukas, patarė ponaicui sugauc gyvų „aralį“ – sakalų ir jį padovanoc žmonai. Tadu ir ateis in jų namus laimė.

Ilgai ponaicis slankiojo, veizdėjo „aralio“ – sakalo. Ir rozų paragėjis, ėmė gaudzyc. Tų užragėj žmona. Ponaicis, begaudzydamas paukščį, nusvijo jį, net 7 varstus iki Jonapolės dvaro. Tus nuilsis, nutūpė ty an Nemuno kranto ir, kad gera, kad gera vandenį… Ponaicis prisarcinis prieg jo, stvėrė, bet tus ištrūko. Kad pagavo ponaicį zlascis, stvėrė savo strėlį, palaido ir pataikė in „aralį“. „Aralys“ – sakalas lapatuoja po vandenį, šoko ponaitis, mislino pagaus… Bet kur tau. Tus gilyn, o ty būta verpeto, katrį žmonės vadė „baučeviris“. Verpetas insuko ir intraukė ponaicį. Tus panėrė ir daugiau neišnėrė.
„Aralys“ – sakalas išlapatavo an kranto ir ty krito negyvas. Niekam neatėj in galvų. Testa sau guli!.

Cik va Liškiavos poniutė, ilgai laukus savo vyro, ajo panemunėm jo ieškoc. Priajus Jonapolio dvaro sodų, katras buvo panemunėn, rado negyvų „aralį“ – sakalų. Ji suprato, ba žinojo vyro norus.

Tai ca labiausiai ponia verkė. Ilgai verkė, niekas negalėjo jos nuramyc. Išsiverkus grįžo in namus.
Tadu ir sužinojo vieciniai žmonys, ko verkė toj poniutė. Laidos vicvisi ieškoc ponaico, galėc atras? Bet jiej, beieškodami ponaico, rado daugel šalcinėlių, katrų iki tolei ca nebūta. O šalcinėliai vertės, lyg gyvi, versmėmis ir jas ėmė vadzyc „akimis“. Ir dar… šalcinėlių akys sūru vandeniu vertės iš po žamės…

Vėl naujiena. Visi, kas cik dasgirdo, ajo pėsci ir važiuoci pažiūrėc tų „akių“, paragauc jų sūraus vandenėlio. Ciesa, ar ne? Kas cik atiajo, tas šnekėjo, šneka ir darties: „Ot stebuklas! Kokios gailios Liškiavos ponios ašaros. Kur cik jos krito, ty išsivertė sūrūs šalcinėliai“. Ir ne vienas, o „macis“… galėc apie dešimcį, Jonapolin, o kici kiek vėliau vertės ir kiton pusėn Nemuno.
Jonapolio šalcinėlius žmonės vadė:
Snaigupėlis– Pagailiūnis,
Grovelis ir Gojalis,
Aralinis ir Sūrulis,
Akmenėlis ir Ravinis,
Vindugis ir Vikšrinis,
Klampusis Paliesys.

Pabuskit šalcinėliai!
Pabuskit šalcinėliai, manojoj tėviškėlėj!
Jonapolio šalcinėliai, Baltašuškės turtužėliai!.
Snaigupėli – Pagailiūni,Groveli ir Gojali,
Aralini ir Sūruli, Akmenėli ir Ravini,
Vindugi ir Vikšrini,
Klampusis Paliesy…
Pabuskite, Baltašuškės turtužėliai,
Manojoj tėviškėlėj! .
Džiugu! 2009 metais…
Prabudo I –asis šalcinėlis
Manojoj tėviškėlėj,…
Vadzytas „Sūruliu!“
Pabus… tikiu visi!
Pabus, nes jiej gyvi!
Jonapolio šalcinėliai, Baltašuškės turtužėliai,
Manojoj tėviškėlėj!..
Pabus!

II Tėviškėlė

Koks tu gražus kampeli tėviškėlės,
Papuoštas vingiu Nemuno skubaus.
Čia skamba, aidi dzūkų sutartinės,
Ir svyra rugių varpos nuo lietaus,
Brendu pro jas, o laime begaline!
To išsakyt aš rytui negaliu…
Kokia brangi esi manoji tėviškėle,
Tau savo meilę aš širdy nešu.

Turtingas tu, kampeli tėviškėlės,
Sūriais šaltiniais čia panemunėlės.
Nuo pat Liesnos net iki Snaigupėlės,
Dideliais turtais mano Baltašiškėlės.

Myliu kampelį savo tėviškėlės
Dabar jis Druskininkų priemiestėlis.
Džiaugiuosi, kad pirmas budo „Sūrulis“,
Tikiu, kad kitus šaltinėlius jis „pabudzis“.

III Jonapolio rauda

Mena Jonapolis sanas,
Katrį sunaikino karas…
Buvį cia sūrūs šalciniai,
Praminci – Jonapoliniai:

Ciek maži, ciek dzideli,
Gydė žmonis vicvisi…
Dabar merdzi ty Džiunglyni,
Baltašuškės Ašalyni.

Atmerkit savo akelas,
Vėl gydzykit jūs ligelas.
Jonapolio šalcinėliai,
Baltašuškės turtužėliai.

Ca kurortas atkeliavo,
Rodzykite galias savo.
Testa po svietų placai,
Aidzi tėviškės turtai!

Knyga

Viskas nublanksta prieš tave,
Šiam pasauly, o knyga!
Tu man kaip motina gera,
Kuri be galo visiems reikalinga.
O knyga! Negęstantis tu švytury,
Šviesk pasauliui amžinai, amžinai…
Visiems…kas myli tave,
Skleisk vien gėrį ir grožį,
Mokyk mylėt ir atleisti.
Vesk, kur palaidoti lobiai ir turtai,
Leisk nuolatos liesti tave. O knyga!
Tu – mūsų džiaugsmas,
Tu – mūsų saulė, duona skalsi…
Lai nedrįsta nieks sutept tavo veido,
Tegul niekas, oi niekas…
Negali Tavęs netausoti!
O knyga! Tave už viską
Branginu aš.
2012-03-01

Dzūkijos sesei

padainuok Dzūkijos sese,
Kai saulė leisis už kalnų,
Nes užbaigti dienos darbeliai,
Neliko rankoms šiandien jų.
Tu padainuok, mieloji sese,
Iš smėlėtosios Dzūkijos.
Ir Tau pušelė samanota
Pritars, nes moka ji dainuot.
Tu padainuok, Dzūkijos sese,
Žalias rūtas laistydama,
Kai saulė spindulėliais prausis,
Jau pailsėti eidama.
Tu padainuok, mieloji sese,
Iš smėlėtosios Dzūkijos.
Ir tau rūtelė garbanota
Pritars, nes moka ji dainuot.
Tu pagiedok, Dzūkijos sese,
Dainoje „Dz“ vis tardama,
Kaip linelius lauki ravėsi,
Ar kitų darbų dirbdama.
Cik dzūkiškai tu pagiedoki
Sasula mano Dzūkijos
Ir tau visi dzūkai pamačis,
Ba moka dzūkiškai giedoc.

Druskininkai

Kur Nemunas vingį išraitęs,
Pušelėmis skardį dabina.
Sveikatos miestas pražilęs,
Sūriais šaltinėliais gaivinas.
Čia skuba greita Ratnyčėlė,
Šalia Vijūnėlis tingus.
Trečiasis Grūta-Melnyčėlė,
Turinti du net vardus.
Dar seną kurortą dabina
Meilės sala Nemune.
„Mergelės akeles“ džiovina,
Ašarėles išlietas ten šile.
Į rytus Alka, Saulės takas
Vis šnibždas su Girios aidu.
Į vakarus – žvaigždžių orbitom leki
Ir akmenį ten, Švendubrėn, randi.
Pašonėje Raigardo slėnis
Gaivinasi savo vėsa.
Nuskendusio dvaro senolis,
Palikęs amžiams budėti jis čia.
Ak! Druskininkai, žaliasis kurorte,
Jūs genijaus Čiurlionio tėviškė!
Kasmet aukite ir klestėkit,
Plačiai po pasaulį išgarsėkit.

Ratnyčėlė

Sraunioji mūsų Ratnyčėle,
Kurorto žalio puošmenėle,
Kur taip skubi, bėgte leki?
Greitoji Ratnyčėle tu!

Į Kuršių mareles ir Neriją,
Skubu į gintarinę Baltiją.
Nešu kurorto naujienėles,
Sveikatos miesto žineles.

Sugrįžki lietaus lašeliu,
O Ratnyčėle, taip greita.
Sugrįžki su debesėliu
Tenai, kur tėviškė mana.

Sugrįšiu, aplankysiu jus,
Visus išlaistysiu aš takelius.
Nes aš myliu karštai be galo,
Dzūkiją… ir gimtinę savo. 

Liškiava

Kur skuba Nemunėlis,
Vingiuodamas krantuos,
Stūkso žilas senutėlis
Piliakalnis Liškiavos.

Praeitim jis išgarsėjęs,
Budi ištisus metus.
Kiek metelių išstovėjęs,
Težino Dievas jo metus.

Man brangus ir mielas,
Šis kampelis Dzūkijos.
Atgaivina jisai sielas,
Senkapis šis Lietuvos.

Skirtas amžinas buvimas,–
Nepasenti niekados!
Toks piliakalnio likimas,
Garsenybei Lietuvos! 

Baltašiškės legenda

Jono Polio žmona buvo jauniausia iš Šiškės giminės dukrų. Ji tik viena išsiskyrė baltu gymiu. Visos kitos dukros buvo juodo gymio, rudaakės, juodaplaukės. Ši giminė gyveno toliau nuo Nemuno, netoli Aukštakalnio. Polio žmona labai ilgėjosi savo namų, juos dažnai lankė, padėjo jiems kuo galėdama. Visi artimieji ją labai mylėjo už gerą širdį, gailestingumą. Todėl balto gymio mėlynakei, geltonkasei Šiškaitei, išėjus į marčias, jos namų ulyčią čionykščiai žmonės pavadino Baltašiške.