Viena iš dailininko svajonių buvo tapti architektu. Tik ją išpildė sūnus Kęstutis Pempė. Šiandien jis žinomas architektas, Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Jis kalbėjo, kad niekada nesijautė galintis būti tėvelio darbų vertintojas, jaučiasi, kaip mokinys. Tos žmogiškos savybės, kurios gali išmušti iš vėžių: nepaprastai darbštus, paprastas, meniškai kūrybiškai tikslus, pedantiškas. O jo linijos ir kompozicijos pajautimas liko nenusakomas ir nepalyginamas iki kompiuterio eros. Sūnų vedėsi į parodas, aiškino kūrybos niuansus, mokė, kad darant bet kokį kūrinį, negali būti tik vieno varianto. Pvz., darydamas knygos viršelį, jų paruošdavo bent dešimt ir tada išrinkdavo jam labiausiai tinkamą.
Knygoje sūnaus įrašyti šventi žodžiai: „Jis buvo tikras Petras – uola, į kurį visi atsiremdavo. Visiems jis rasdavo laiko... Iš jo žinojom kas yra Dievas, Tėvynė, Šeima, Meilė, Darbštumas, Sąžinė, Teisingumas...“
Dailininkas G. Pempė „pasiuvo rūbą“ daugeliui knygų. Skaitykloje ant stalų jos buvo suguldytos tarsi siuvinėtos pagalvėlės. Kiekviena – skirtingu menininko sielos raštu... Mano žvilgsnis akimirkai stabtelėjo prie albumo „Poetas Bernardas Brazdžionis grįžta į Lietuvą“. Intuityviai atverčiau viršelį. Jo vidinėje pusėje buvo poezijos grando eilėraštis „Per pasaulį keliauja žmogus“. Tas pasikartojantis ketureilis...
Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
žydro veido, kaip žydras dangus,
kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
per pasaulį keliauja žmogus.
Keliauja... ir susitinka Dailininkas ir Poetas. Abu – jau Amžinybės toliuose, abiems Dievas suteikė drąsos įvykdyti jiems skirtą „kūrybos ir kantraus darbo kelią“, ir balti popieriaus lapai tapo unikaliais kūriniais mums ir „ateities kartoms“.

Alvyra Grėbliūnienė, Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė