Š.m. vasario mėnesį atsidariusi Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka – tai naujai suvešėjusi dvasinio gėrio ir grožio oazė. Čia visi – maži, jauni, brandaus amžiaus ir senjorai gali surasti širdžiai mielas, sielą gaivinančias žodžio ir kitų menų versmes. Jos čia tiesiog trykšta ir gydo sielą taip, kaip ir kūną miesto druskingi šaltiniai. Kiekvienas renginys, ar tai kuklių literatų, menininkų, ar jau garsių, plačiai žinomų profesionalių kūrėjų atveria meilės ir gerumo gyslas, malšina troškulį..., suteikia ramybę.
Toks renginys vyko ir gegužės 9-ją. Man teko laimė dalyvauti knygos „Nulla dies sine linea“ Gediminas Pempė“ pristatyme. Vienas iš mėgiamų šio menininko posakių buvo: „Daryti kitam žmogui gera yra didžiausia malda.“ Iš tiesų tai, kas sudėta jo į viso gyvenimo kūrybą, kitų surinkta į naują pristatomą knygą ir yra menininko didžiausia malda, palikta mums, gyviesiems, ir įrašyta pas Aukščiausiąjį... Šią knygą norisi liesti, vartyti ir skaityti, tarsi maldaknygę... Nors nesu šios meno srities žinovė.
Bibliotekos direktorė Laima Žėkienė, pristatydama renginį, kalbėjo, jog jai džiugu pristatyti kuklų, be galo darbštų žmogų, kuris visą gyvenimą praleido su knyga. Tik jis – ne rašytojas, ne poetas, o dailininkas, grafikas Gediminas Pempė. Direktorė išvardijo jo gausų kūrybos palikimą, pacitavo keletą citatų, kurių viena iš jų : ,,Pirmiausia reikia knygą, jos rankraštį perskaityti… Juk viršelis – tarsi „marškiniai“ ar „švarkas“ knygai, ir turi jį „pasiūti“. Kūrinys yra autoriaus. Reikia į jį įsiklausyti ir jau tada spręsti kūrinio formą ar išvaizdą.“
Knygos sudarytoja ir tekstų autorė (išskyrus atsiminimus) – V.K. Jonyno galerijos muziejaus vadovė, menotyrininkė Vida Mažrimienė. Autorė knygos leidybą palygino su lėktuvo „Boingo“ nutupdymu, nes tam reikalingas visas būrys išmanančių ir susiklausiusių žmonių. Taip gimė ir knyga... Žinoma, daugiausia jos pasirodymu rūpinosi šeima: vaikai – inžinierė Margarita Pempytė-Šimkienė, architektas Kęstutis Pempė, žmona Aldona Leonavičiūtė-Pempienė. Knygos pavadinimas pasirinktas pagal dailininko, žymiausio šrifto meistro Gedimino Pempės (1921–2008) mėgstamą Plinijaus Vyresniojo sentenciją „Nulla dies sine linea“, „Nė vienos dienos be brūkšnio“. Sudarytoja paminėjo, jog tai daugiau nei 300 puslapių knyga, suskirstyta pagal dailininko veiklos sritis ir įvesta pasaulio dailės fone. Joje prisiminimais dalijasi draugai, kiti garsūs žmonės. Prieš kiekvieną naują skyrių sudarytoja pateikė dailininko mintis. Vieną iš jų prieš „Šilkaverpio raštai“ pacituosiu:„Kiekviena raidė turi savo veidą. Viena panaši į pražydusį lelijos žiedą ... Raidės, žodžiai... Šoka jie elfų šokį mėlynžiedžiuose rugiagėlių laukuos. Graži, gyvybiška raidė... Kiekvieną kartą, sėsdamas prie popieriaus lapo, galvoju, ar pavyks man pratęsti raidės kelią rytoj, poryt...“
V. Mažrimienė, ruošdama leidinį, matė tarsi kopimą į Everestą. Jautė, kad labai svarbi finišo sėkmė. Tai gerai pavyko. Anot, žurnalistės, rašytojos Marijos Macijauskienės, artimai pažinojusios menininką: „Knyga sudaryta, sukomponuota taip tobulai ir su nemeluota meile bei pagarba, kad atsveria dailininko G. Pempės vertę ir vietą mūsų kultūros istorijoje.“
Menotyrininkė atvertė bendrystės su dailininku prisiminimų puslapius. Pasidžiaugė, jog iš jo gavo nuostabias meno pažinimo pamokas. Papasakojo, kad G. Pempė dar susitiko Druskininkuose su V.K. Jonynu. Aptarė, kad rankos rašybos grožio liniją tęstų kiti, svajojo įkurti tokių menininkų draugiją. Druskininkai grafikui buvo artimas miestas. Čia gyvena jo dukra, čia su anūkais vaikščiojo miesto gatvėmis ir takais, gaivinosi druskingų šaltinių vandenėliu...
Dukra inžinierė Margarita Pempytė-Šimkienė trumpai papasakojo tėvelio biografiją. G.Pempė gimė 1921 m. sausio 15 d. Jiezno valsčiaus Juodaviškių kaime. Dirbo taikomosios grafikos, knygų iliustravimo ir apipavidalinimo, ekslibriso, plakato, meninio šrifto srityse. Kūrė atvirukus, pašto ženklus, firminius ženklus. Sukūrė legendinį firminį ženklą ,,Šviesos“ leidyklos logotipą – žygiuojantį mokinuką su kuprine. Tarp daugelio svarbių logotipų yra ir Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui. Paskutinis darbas – pašto ženklų serija „Lietuvos sakralinė medinė architektūra“. Nors menininko kūryba pelnė nemažai premijų, apdovanojimų, bet jis to nesureikšmino. Jam svarbiausia buvo darbas. Jo priežodis – „pagarba, pagarba“. Tai buvo visiems ir viskam... Pagarba popieriui, kurio nei vienos skiautelės nesuglamžydavo, sudėdavo į atskirą aplanką. Net saldainių popieriuką gražiai išlygindavo ir padėdavo. Piešdavo teptuku tik su 3 plaukeliais...



Viena iš dailininko svajonių buvo tapti architektu. Tik ją išpildė sūnus Kęstutis Pempė. Šiandien jis žinomas architektas, Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Jis kalbėjo, kad niekada nesijautė galintis būti tėvelio darbų vertintojas, jaučiasi, kaip mokinys. Tos žmogiškos savybės, kurios gali išmušti iš vėžių: nepaprastai darbštus, paprastas, meniškai kūrybiškai tikslus, pedantiškas. O jo linijos ir kompozicijos pajautimas liko nenusakomas ir nepalyginamas iki kompiuterio eros. Sūnų vedėsi į parodas, aiškino kūrybos niuansus, mokė, kad darant bet kokį kūrinį, negali būti tik vieno varianto. Pvz., darydamas knygos viršelį, jų paruošdavo bent dešimt ir tada išrinkdavo jam labiausiai tinkamą.
Knygoje sūnaus įrašyti šventi žodžiai: „Jis buvo tikras Petras – uola, į kurį visi atsiremdavo. Visiems jis rasdavo laiko... Iš jo žinojom kas yra Dievas, Tėvynė, Šeima, Meilė, Darbštumas, Sąžinė, Teisingumas...“
Dailininkas G. Pempė „pasiuvo rūbą“ daugeliui knygų. Skaitykloje ant stalų jos buvo suguldytos tarsi siuvinėtos pagalvėlės. Kiekviena – skirtingu menininko sielos raštu... Mano žvilgsnis akimirkai stabtelėjo prie albumo „Poetas Bernardas Brazdžionis grįžta į Lietuvą“. Intuityviai atverčiau viršelį. Jo vidinėje pusėje buvo poezijos grando eilėraštis „Per pasaulį keliauja žmogus“. Tas pasikartojantis ketureilis...
Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
žydro veido, kaip žydras dangus,
kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
per pasaulį keliauja žmogus.
Keliauja... ir susitinka Dailininkas ir Poetas. Abu – jau Amžinybės toliuose, abiems Dievas suteikė drąsos įvykdyti jiems skirtą „kūrybos ir kantraus darbo kelią“, ir balti popieriaus lapai tapo unikaliais kūriniais mums ir „ateities kartoms“.

Alvyra Grėbliūnienė, Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė