Šiemet sukanka 125 metai, kai gimė Ieva Simonaitytė – rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja, talentinga prozininkė, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą. 2022 m. šalyje paskelbti Mažosios Lietuvos metraštininkės Ievos Simonaitytės metais. Minint rašytojos jubiliejų bibliotekoje parengta spaudinių paroda ,,Išskirtinio likimo asmenybė“
Ieva Simonaitytė gimė 1897m. sausio 23d. Vanagų bažnytkaimyje, Klaipėdos apskrityje. Vos penkerių metų susirgo kaulų džiova, todėl negalėjo lankyti mokyklos. Skaityti ir rašyti ją išmokė motina. Jaunystėje vaikščiodama su lazdomis ji turėjo dirbti: ganyti žąsis, prižiūrėti vaikus. 1912-1914m. Ieva Simonaitytė gydėsi Augenburgo sanatorijoje Vokietijoje. Iš ten grįžo pasveikusi. Vertėsi siuvėjos amatu, įsitraukė į lietuvišką veiklą: dirbo Vanagų lietuvių jaunimo sambūryje ,,Eglė“, bendradarbiavo ,,Tilžės keleivyje“ ir kitoje Mažosios Lietuvos lietuviškoje spaudoje.1921m. rašytoja persikėlė į Klaipėdą. Remiama A. Bruožio ir kitų patriotų, baigė vakarinius mašinraščio ir stenografijos kursus. Dirbo Lietuvos konsulate, ,,Ryto“ spaustuvėje korektore, ,,Prūsų Lietuvių balso“ redakcijoje, vėliau Seimelio raštinėje mašininke ir vertėja.
Simonaitytės kūrybiniai polinkiai išryškėjo labai anksti. Kūrinėliai buvo spausdinami Mažosios Lietuvos laikraščiuose, tačiau iki 1935 m. Ievos Simonaitytės vardas literatūros pasaulyje buvo nežinomas, o tais pačiais metais Ievai Simonaitytei už romaną „Aukštujų Šimonių likimas” paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija. Nuo 1936m. Ieva Simonaitytė atsidėjo vien literatūriniam darbui, jai buvo paskirta pensija. 1938-1939 m. rašytoja gydėsi Šveicarijoje. Vokiečiams atplėšus Klaipėdos kraštą, Ieva Simonaitytė apsigyveno Kaune. Nuo 1963m. Ievos Simonaitytė gyveno Vilniuje. 1967m. jai suteiktas Lietuvos liaudies rašytojos vardas. Rašytoja mirė 1978 m. rugpjūčio 27d. Vilniuje.
Žinomiausi rašytojos kūriniai: ,,Aukštųjų Šimonių likimas“, „Pavasarių audroj“, „Vilius Karalius“, „Be tėvo“, „Pikčiurnienė“, „… O buvo taip“, „Ne ta pastogė“, „Nebaigta knyga“, „Gretimos istorijėlės“. Rašytojos kūryba buvo verčiama į latvių, rusų, vokiečių, anglų, lenkų, kinų, baltarusių, rumunų, kazachų, ispanų, prancūzų, čekų kalbas.