Spalio 4 d. bibliotekoje įvyko Druskininkų poezijos ir kitų menų mėgėjų asociacijos „Branduma“ renginys – literatūrinė popietė „Skrynelė dvasioms pagauti“. Šis Sigito Gedos eilėraščių rinkinio pavadinimas renginiui buvo suteiktas neatsitiktinai. Popietės vedėjas, asociacijos pirmininkas Jonas Tertelis sakė, kad dabar, kai visai netoliese sklinda vaiko riksmas, krinta bombos ir griaudžia šūviai, kaip niekad reikia gerumo, tad būtina atverti kūrybos skrynelę, kurioje plevena gėrio dvasia. Tokią skrynelę turėjo jotvingių krašto dainius S. Geda – ką tik Druskininkuose nuklegėjusio tarptautinio literatūros festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ pagrindinio prizo – Jotvingių premijos – steigėjas. Tie, kas atveria S. Gedos skrynelę, įsitikina, kad šis vulkaniškos energijos žmogus, kartais tiesmukiškas, kartais maištaujantis, visada ieškojo gerumo prado.
Poeto skrynelę atvėrė ir jos lobiais pasidalijo gausiai susirinkę brandumiečiai. Lituanistė Ona Bleizgienė, išleidusi ne vieną savo poezijos knygą, papasakojo apie susitikimus su S. Geda, apie šio gamtos vaiko jaunas dienas prie Teiraus ir Snaigyno ežerų, taip pat pristatė prieš ketverius metus išėjusią Joanos Vaikšnoraitės ir Albino Jarmalos knygą „Vaikiškom rankom išskleistos burės“ apie poeto kūrybinio kelio pradžią. Knygoje yra sudėti S. Gedos šeimos narių, artimų žmonių, Veisiejų vidurinės mokyklos mokytojų, klasės draugų prisiminimai. Nepaisant to, kad mažasis Sigitas vaikystėje buvo varganas, nuskuręs basakojis berniukas, jo pažymių knygelėje rikiuodavosi vieni penketukai – geriausi pažymiai.
Pedagogė Eugenija Sidaravičiūtė prisiminė studentą, kurso draugą S. Gedą, kuris jau tada savo gelme, gaivališkumu, galinga vaizduote kėlė nežemiško žmogaus įspūdį, visus aplinkinius stebino beprotiškai originaliomis mintimis. Bendramokslius S. Geda šokiravo savo požiūriu į Vinco Mykolaičio-Putino poeziją, kurią lygindamas su keturvėjininko Kazio Binkio poetiniais iššūkiais ir eksperimentais, pavadino nieko verta. S. Gedos amžininkė priminė ir kitų poeto biografijos faktų, pavyzdžiui, kad S. Geda taip vengė patekti į sovietinę armiją, kad net sugalvojo pasiryžti antrai apendicito operacijai. Ne mažiau uoliai poetas Švedijoje ieškojo bajorystės šaknų. Nors įtikinamų įrodymų ir nerado, bet save laikė bajoru ir paskleidė mitą apie bajorystę, dalyvaudamas bajorų susirinkimuose. E. Sidaravičiūtė pasakojo, kad daugelis filologų buvo nustebinti, kad S. Geda, nestudijavęs italų ir prancūzų kalbų, ėmėsi versti sudėtingiausius kūrinius, pavyzdžiui, Dantės „Dieviškąją komediją“, parašytą senąja italų kalba, taip pat prancūzų viduramžių poeto, moderniosios poezijos pradininko Fransua Vijono ir dekadentisto, 19-ojo amžiaus lyriko Šarlio Bodlero ir kitų autorių eilėraščius. Be to, E. Sidaravičiūtė priminė, kad S. Gedos kūryba buvo įvertinta Nacionaline kultūros ir meno premija, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu bei kitais apdovanojimais, taip pat šis poetas, kritikas bei publicistas buvo ir tarp kandidatų į Nobelio literatūros premiją.
Ilgametė Viečiūnų mokyklos mokytoja, poetė ir kraštotyrininkė Julė Bliūdžiuvienė kalbėjo apie asmeninę pažintį su S. Geda, kai jis, įsigijęs namą Viečiūnuose, buvo pakviestas į mokyklą susitikti su mokiniais, o vėliau ne tik lankydavosi mokykloje, bet ir bendraudavo ir su J. Bliūdžiuvienės šeima. Viešėdavo pas Bliūdžius ir su žmona Gražina bei dukra Uršule. J. Bliūdžiuvienei įsiminė turiningi, prasmingi pokalbiai apie poeziją, kūrybą. S. Geda labai didžiavosi esąs dzūkas, dėkojo Dievui, kad augo Dzūkijos žemėje su tokiais kūrėjais, kaip V. Krėvė, M. K. Čiurlionis. Sakydavo, kad dzūkas turi būti padūkęs, dzūko prigimtis – veikti, padėti, ramiai nesėdėti. Pašnekesiai neapsiribodavo diskusijomis, visi kartu dar užtraukdavo ir dainas „Oi lekia lekia gulbių pulkelis“, „Vai žydėk žydėk, balta obelėle“. S. Gedai obelis buvo šventas pasaulio medis, jis sakydavo, kad tai vargų išsekintos moters sielos simbolis. S. Geda buvo įsitikinęs, kad gyvenime būtini du dalykai – tiesa ir poezija. Poetas mėgo vaikščioti panemune. Ten susipažindavo su vietiniais žmonėmis ir juos pašnekindavo. Kai kurie viečiūniškių filosofiniai pamąstymai suguldavo ir į S. Gedos straipsnius, spausdinamus laikraštyje „Šiaurės Atėnai“. J. Bliūdžiuvienės tėvas poetą S. Gedą yra įvertinęs žodžiais: „Va ca tai vyras!“
Lituanistė Izabelė Ūsienė pripažino, kad S. Gedos poezija daugelį vedžioja po girią ir paklaidina, nes poetas savo archajiška ir kartu modernia kalba sugeba sukurti kitą pasaulį, kurį ne kiekvienas iš karto atpažįsta. S. Gedą galima studijuoti nuolat, ir bus ką atrasti. Jai pritarė žodžio meistrė, ilgametė radijo diktorė Audronė Padegimaitė, teigdama, kad šį poetą reikia skaityti po truputį – kad įsigilintume. Ji prisiminė nūnai garsių poetų pasakojimus, kad jų studijų laikais S. Gedos sonetai bei eilėraščių knyga „Sokratas kalbasi su vėju“ eidavo iš rankų į rankas – tokia magiška buvo pažinimo galia.
Salėje dar ilgai skambėjo S. Gedos poezija ir pedagogių Virginijos Šedienės bei Irenos Gudelionytės dueto svajingos dainos apie rudenį.
Renginyje dalyvavusi Rita Skeirienė, Nepriklausomų rašytojų sąjungos narė, buvusi Šiaulių poezijos ir kitų menų mėgėjų asociacijos „Menų šaltinis“ vadovė, pasidžiaugė turininga popiete ir palinkėjo brandumiečiams tolimesnio gražaus bendradarbiavimo su biblioteka.
