Spalio pradžioje, minint druskininkiečio miškininko Vytauto Urnevičiaus 100-ąsias gimimo metines, dienos šviesą išvydo dr. Antano Lankelio sudaryta knyga „Girių dabintojas“, į kurią sugulė šio permainingą gyvenimą nugyvenusio žmogaus biografijos faktai, rankraščių ištraukos, spaudos publikacijos, artimųjų, kolegų, bendradarbių pasakojimai apie rekreacinės, sveikatinimo paskirties „Saulės tako“ ir „Žvaigždžių orbitos“ kūrėją, originalių formų mažosios architektūros statinių sumanytoją, projektuotoją ir realizuotoją.
Spalio 6 d. Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje įvyko knygos sutiktuvės. Pasidžiaugti nauju leidiniu, pasidalyti prisiminimais apie miško garbintoją, gamtos vertybių puoselėtoją V. Urnevičių sugužėjo gausus pulkas druskininkiečių ir miesto svečių.
„V. Urnevičius buvo ne tik kolega, bet ir mokytojas, pavyzdys gyvenime ir darbe. Vos susipažinus, paaiškėjo – tai žmogus, turintis didelį potencialą. Jis žinojo, ką daro, ir sakė tik tai, ką tikrai žinojo. Tarsi saulėtą stygą jis nutiesė unikalų „Saulės taką“, kuriuo žingsniavo, sėmėsi sveikatos ir Ratnyčėlės vaizdais gėrėjosi tūkstančiai poilsiautojų. Savo kūriniais jis suderino gamtą ir rekreacinius žmogaus poreikius. Gamtos išteklių poveikį sveikatinimui pradėjo nagrinėti mokslininkai, sveikatos priežiūros specialistai. Tačiau jo paties gyvenimas toli gražu stygos nepriminė, o nuolatinis darbas jo rankas „padabino“ nuospaudomis“, – apie miškininką V. Urnevičių kalbėjo knygos sudarytojas, geografijos mokslų daktaras A. Lankelis.
„Jis buvo tarsi Mikelandželas – kurio darbo imdavosi, tą ir sugebėdavo padaryti. Jo skulptūromis išpuoštas „Saulės takas“ yra įrašytas į kurorto istoriją“, – V. Urnevičiaus nuopelnus įvardijo gydytojas, sanatorinio gydymo ir sveikos gyvensenos propaguotojas Jonas Valskys. Ilgus metus kurorto sanatorijose ir kitose įstaigose vadovaujamą darbą dirbęs J. Valskys papasakojo, kad planuojant šią dozuoto pasivaikščiojimo trasą, konkuravo dvi tendencijos – Rimvydo Mickevičiaus, tuo metu dirbusio „Komprojekto“ Druskininkų skyriaus vyriausiuoju architektu, ir Karolio Dineikos, Gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos parko vadovo, gavusio valdžios užduotį kuo greičiau įrengti pasivaikščiojimo taką. Sveikos gyvensenos šalininkas Karolis Dineika ir girininko pavaduotojas Vytautas Urnevičius nepritarė „Komprojekte“ parengtiems eskizams, betono ir metalo veržimuisi į gamtą. Kadangi projektą ir sąmatą patvirtinti skubos tvarka nebuvo įmanoma, centrinės valdžios užduotį patikėta įgyvendinti miškininkams. V. Urnevičius jau turėjo savo viziją. Jis suprato, kad žmonės veržiasi keliauti ten, kur naudinga jų sveikatai. Jam buvo aišku – jei kūrinys įdomus, visi eina jo pasižiūrėti. Tad Ratnyčios slėnyje iš kreivuolių buvo suręstos grakščios pavėsinės, išraityti suoleliai, upelės krantus sujungė žavingi tiltukai. „Saulės takas“ tapo labai populiariu maršrutu, suteikiančiu galimybę žygeiviams pailsėti vaizdingoje gamtoje. V. Urnevičius taip pat pasiūlė poilsiautojams sėsti ant dviračių. Takas „Žvaigždžių orbita“ (iš pradžių jis vadintas „Grigo ratais“) buvo jo idėja. Šis dviračių maršrutas ir šiandien yra patrauklus traukos objektas, pageidaujamas turizmo paslaugų produktas. Be to, V. Urnevičius sumanė „Saulės tako“ kraštovaizdį paįvairinti vandens veidrodžiu – Ratnyčios užtvanka. Dėl tvenkinio dydžio virė aršios diskusijos: vieni buvo už dideles marias, kiti – priešingai. Kurortų valdymo tarybos pirmininkas Vytautas Gurauskas nepritarė „jūrai“ ir paskelbė, kad įrengus didelį vandens telkinį, oro temperatūra kurorte sumažėtų 0,5 laipsnio. Galiausiai buvo atsižvelgta į V. Urnevičiaus nuomonę – jis pasisakė už tvenkinio iškasos ploto sumažinimą. V. Urnevičius turėjo ir daugiau vizijų: siūlė Ratnyčios vandenis panaudoti sveikatinimo procedūroms, įrengiant mini SPA, ketino poilsiautojus iš „Saulės tako“ į miestą sugrąžinti arklių traukiamomis karietomis. Upelės „įdarbinimui“ rekreacijos tikslais pritarė architektas Romualdas Šilinskas, šalies kurortuose suprojektavęs ne vieną išskirtinį pastatą, tačiau laikai pasikeitė, ir šie planai nebuvo įgyvendinti.
„V. Urnevičius pasižymėjo meno vertės pajautimu, turėjo kūrybinę gyslelę. Į Druskininkus jis atvyko tinkamu laiku, kai Dzūkijos šiluose buvo šimtai galingų kreivuolių, o šiandien tokių jau nebūtų įmanoma rasti. Kiekvieną įdomų kreivuolį miškininkas įsidėmėdavo ir neleisdavo jam be naudos pražūti, – prisiminimais dalijosi meno kūrėjas, daugkartinis Lietuvos liaudies dailės konkursų „Aukso vainikas“ regioninių turų laureatas Antanas Česnulis. – Pušyne besislepiančios kavinės „Alka“ baldai yra ypatingi miškininko V. Urnevičiaus kūriniai. Vargu, ar kas nors šiandien sugebėtų tokius kreivuolių baldus sumeistrauti, kokie yra „Alkos“ interjere. V. Urnevičius mokėjo kreivuolius idealiai sukomponuoti, kiekvieną baldą šlifavo, dailino stiklo šuke. „Alką“ tikslinga paskelbti saugomu objektu, bent tentą virš šio pastato reikėtų įrengti. Gaila, kad „Saulės take“ mažoji architektūra yra suniokota, išdaužyti statinių stogeliai, todėl unikalūs kūriniai pūsta, daugelis jų jau negrįžtamai prarasti“.
„V. Urnevičius užeidavo į biblioteką, kurioje dirbau, – pasakojo lituanistė Eugenija Sidaravičiūtė. – Jis buvo jaunatviškas žmogus. Kai sužinojau apie jo praeitį sovietiniuose gulaguose, stebėjausi, kad tiek kančių patyręs žmogus išliko toks kūrybingas, sugebėjo tiek daug sukurti.“ E. Sidaravičiūtė renginio dalyviams priminė dramatiškos V. Urnevičiaus biografijos įvykius. Už žuvusio partizano, dirbusio girininku, laidotuvių organizavimą kapinėse miškų urėdas V. Urnevičius buvo areštuotas ir nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metus tremties. Tas partizanas buvo kunigo Konstantino Gajausko jaunesnysis brolis Kazys. V. Urnevičius kalėjo Archangelsko lageriuose, vėliau Taišete, Omske. Išvežtas į tremtį, kasė anglį Karagandos šachtose. Žiauri būtis, nuolatinis badas išsekino kalinio sveikatą. Medikai nustatė ketvirtą skorbuto stadiją, vyro svoris nukrito iki 45 kilogramų. Ne kartą giltinė žvelgė jam į akis. Kai V. Urnevičius grįžo į Lietuvą, tėvas jo nepažino.
Biomedicinos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė, aktyvus gamtos puoselėtojas, juokavo, kad V. Urnevičius sugebėjo pakeisti lietuvių liaudies patarlę, jog miške daugiau kreivų medžių nei tiesių. Miškininkui užbaigus darbus, kreivuolį girioje aptikti tapo neįmanoma. Su V. Urnevičiaus išėjimu baigėsi ir rekreacinių objektų statybos. Tačiau miškininko idėjos nepražuvo, jas perėmė Dzūkijos nacionalinis parkas. Parko lankytojai, apkeliavę daugelį Lietuvos vietovių, pastebėjo, kad tik dzūkai turi tokias pavėsines, kitur į jas panašių nematyti. V. Urnevičius buvo žmogus, kuris jautė gamtos įvairovę, suprato, kur reikia patupdyti pavėsinę. M. Lapelė taip pat išreiškė savo nuomonę, kad Alkos tvenkinys pražudė „Saulės taką“, pasiglemžė jo grožį.
V. Urnevičiaus bičiuliai prisiminė susibūrimus jo namuose. Šeimininkas visus pavergdavo savo nuoširdumu, vaišingumu, taktišku humoru, aktoriniais sugebėjimais. Vytautas ir Liucija Urnevičiai svečius pamalonindavo savo gamybos vynu. Jo nuostabaus, subtilaus skonio niekas iki šiol nepamiršo…
Renginį paįvairino Trečiojo amžiaus universiteto moterų vokalinio ansamblio „Vakarėjant“ (vadovė Virginija Šedienė) atliekamos dainos apie mišką, auksinį rudenį, viltingas svajones.
Dalyviai ne tik įsigijo knygų apie jubiliatą, bet ir pasigrožėjo meno kūrėjos Raimondos Bolienės grafikos darbais, kuriuose ji užfiksavo „Saulės tako“ vaizdus, prieš 50 metų V. Urnevičiaus sukurtas pavėsines.