„Šiandien, spalio 19 d., Lietuvoje pažymimos iškilaus dzūko, lietuvių literatūros klasiko, politinio veikėjo Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimimo 140-osios metinės. Yra smerkiančių, kad jis kai ką ne taip padarė… Bet dzūkų patarlė taikliai byloja: „Po viskam kožnas razumnas“. Rašytojo jubiliejinės sukakties proga vyksta daug renginių. O šiame renginyje pristatoma knyga, dėl kurios nereikės atgailauti. Joje viskas tikra. Ji iš tų, kurios pavadinimas nusako turinį. Ji skirta tiems, kas domisi gamta, istorija, filosofija, etnografija, tačiau labiau subalansuota vyresnio amžiaus žmonėms. Ji suvienija dvi paraleles: laiškus iš kaimo, kuriuose aprašyti gamtos stebėjimo įspūdžiai, ir jautrius kaimo žmogaus gyvenimo vaizdus, pagautus objektyvu. Tris knygos autorius sieja didelė sielų bendrystė: žemaitis ir du aukštaičiai nepailstamai šlovina Dzūkiją. Šie trys užeiviai jau senokai tapo vietiniais. Kai ateinama su meile šiam kraštui, tada ir gimsta knygos apie atradimus, – taip Henriko Gudavičiaus bei Algimanto ir Mindaugo Černiauskų naujos knygos „Tylos ir senovės ieškojimai“ sutiktuvių renginį Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje pradėjo jo moderatorius dr. Mindaugas Lapelė.
Šios knygos anotacijoje teigiama, kad tai trečioji laiškų iš kaimo dalis, kurioje publikuojami 2017-2019 m. rašyti Dzūkijos nacionalinio parko vyriausiojo ekologo dienoraščiai bei įvairiais metais regioninę lietuviškųjų kaimų tikrovę savitai užfiksavusių fotomenininkų nuotraukos. Kaip ir ankstesnėse šio žanro knygose – „Laiškai iš kaimo (2014 m.) ir „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus“ (2018 m.) – čia taip pat persipina gamtotyriniai knygos autorių įspūdžiai, atidūs fenologiniai stebėjimai, sodietiški žemės darbų apmąstymai, tarmiški kaimo žmonių pašnekesiai, vaizdingos istorinės, etnokultūrinės, psichologinės refleksijos bei filosofinės įžvalgos, sugrąžinančios skaitytojus prie pačių ištakų – niekados neišsenkančio būties šaltinio.
„Tie ieškojimai, apie kuriuos užsimenama knygos pavadinime, prasidėjo prieš tris dešimtis metų. Traukė kaimas – stichija, kurios iki šiol dar niekas nepaaiškino, nei mokslas, nei menas. Ieškojau gražesnio kraštovaizdžio. Žemaitijoje daug įdomybių, bet gamta gana monotoniška. Šatrijos kalva – ir ta nuplikusi, be medžių. Iš Vilniaus į tėviškę negrįžau, kadangi per ją nutiestos dvi elektros linijos. Persikėliau į Merkinę, vieną seniausių Lietuvos miestų, kurio ribas nubrėžia dvi upės Merkys ir Nemunas bei du upokšniai Stangė ir Strauja. Merkinės žmonės nusiteikę mielam bendravimui. Palyginus su Žemaitija, čia – visai kitas reljefas, net augmenijos rūšinė sudėtis kitokia. Šiuo metu „savanoriauju“ dviejų hektarų plote. Kol judu, dar nerašau testamento. Juk negaliu apsimesti senu, turėdamas beveik aštuoniasdešimt metų“, – atviravo H. Gudavičius, vienas iš Dzūkijos nacionalinio parko kūrėjų, pašventęs parkui daugiau nei trečdalį gyvenimo, o dabar Liškiavoje puoselėjantis savo iniciatyva ir pastangomis įkurtą botanikos sodą, propaguojantis etnokultūros vertybes savo įsteigtame Dzūkijos nacionalinio parko laikraštyje „Šalcinis“, uoliai rašantis tinklapiui bernardinai.lt, atskleidžiantis gamtos paslaptis viena po kitos leidžiamose knygose.
„H. Gudavičius Lietuvos raudonojoje knygoje turėtų būti unikumas Nr. 1. Jis buvo pirmasis darbuotojas Dzūkijos nacionaliniame parke, iš jo daug išmokome. Ir šiais laikais iš Liškiavos į Merkinę dalyvauti renginiuose jis atmina dviračiu dvidešimt kilometrų. Išrauti šį žmogų iš Liškiavos būtų neįmanoma. Jis – ne tik gamtos mylėtojų dvasinis mokytojas. Smagu per pasaulį eiti kartu“, – apie naujojo leidinio bendraautorių atsiliepė kolega Algimantas Černiauskas.
„Kaip tarpukario fotomenininkas Balys Buračas savo fotografijomis kūrė platų etnografinės Lietuvos paveikslą, taip šiandien darbuojasi Mindaugas ir Algimantas Černiauskai, fiksuojantys tikrovišką, nepadailintą kaimo nūdieną. Tai nuotraukos istorijai. Kiekviena jų turi savo metriką, tikslų aprašymą“, – naujojoje knygoje publikuojamų nuotraukų autorius brolius Černiauskus pristatė dr. Mindaugas Lapelė.
„Kai kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis, kompozitorius ir diplomatas, būdamas Abiejų Tautų Respublikos pasiuntinys Londone, susitiko su Anglijos premjeru Viljamu Pitu, šis žemėlapyje atkreipė dėmesį į Merkinę – svarbų istorinių kelių sankirtos miestą. Man pasisekė, kad 1986 m. apsigyvenau Merkinėje. Ji man atstoja tėviškę. Gimiau Igarkoje, bet negaliu jos pavadinti tėviške. Dzūkijos nacionaliniame parke darbuojasi daug puikių žmonių. O šios naujos knygos herojai – tie, kuriuos sutikome savo kelyje. Tai – Dainavos turtas. Didžiausias džiaugsmas – padaryti gerą nuotrauką. Kaimo žmonės nesibaido nei žurnalisto diktofono, nei fotografo objektyvo. Kai eini pas žmogų kalbėti, fotografuoti, turi jam negailėti laiko. Diena, praleista su gerais žmonėmis, yra puiki diena“, – konstatavo fotomenininkas Algimantas Černiauskas, už kūrybinę etninės kultūros veiklą kartu su Henriku Gudavičiumi 2018 m. apdovanotas Jono Basanavičiaus premija.
Renginys neprailgo. Jo dalyvius pradžiugino ne tik nauja tauri knyga, bet ir Trečiojo amžiaus universiteto moterų vokalinio ansamblio „Vakarėjant“ (vadovė Virginija Šedienė) koncertas. Skambėjo melodingos dainos apie Nemuną, Merkinę, Liškiavą, mylimą Dzūkiją.
Knygai „Tylos ir senovės ieškojimai“ reklamos neprireikė: dar prieš renginio pradžią naujasis leidinys buvo išgraibstytas.