Jaukų ir šiltą liepos 26 – tosios vakarą pilnutėlėje Druskininkų viešosios bibliotekos salėje žiūrovai laukė žodžių ,,Ant saulelė vėl…“ įsikūnijimo. Į lietuvių literatūrą Kristijonas Donelaitis atėjo kaip pirmas grožinio kūrinio autorius. Svarbi ir garbinga šio mūsų klasiko vieta lietuvių ir pasaulio literatūroje. 1997 – tais metais Kristijono Donelaičio poemą ,,Metai“ ,,Junesko“ oganizacia įtraukė į pasaulio šedevrų sąrašą. Artėja poeto 300 – tosios gimimo metinės. Jos bus deramai pažymėtos kaip ypatingas ir svarbus kultūros reiškinys. Ir šis renginys skirtas iškiliam poetui atminti. Šiuo metu mūsų mieste vyksta 11 – tas festivalis Druskininkuose ,,Vasara su Čiurlioniu“. Renginys, skirtas 300 – tosioms Kristijono Donelaičio metinėms, neatsitiktinai susietas su muzika. Grožinės lietuvių literatūros pradininkas buvo ir kompozitorius, kūręs bažnytinę muziką, ir nagingas meistras, sukonstravęs fortepijoną, barometrą, laikrodį, ir žemės žmogus, mokėjęs žemę dirbti ir mylėti. Išties įspūdinga asmenybė, o jo poema ,,Metai“ dunkso kaip iškilus milžinas lietuvių literatūros padangtėje.
Kūrėjo asmenybės ir jo poemos svarbą, grožį ir įtaigą šį vakarą mums perteikė Gražina Urbonaitė – aktorė, LR Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė, jaunosios smuikininkės Gabrielė Sližytė, Dalia Sakavičiūtė ir koncertmeisteris Aleksandras Vizbaras. Šių menininkų dėka gavome tikrai prasmingą pamoką Kristijonui Donelaičiui atminti.
Vingri smuiko melodija, pakaitomis atliekama po Gražinos Urbonaitės skaitomų ištraukų, iš tiesų sudarė įspūdingą foną. Šiuo atveju žodis ,,fonas“ visai nereikštų antraeilio vaidmens. Mums visiems pažįstamas, girdėtas, stiprus ir itin paveikus aktorės balsas ypač derėjo su jaunos smuikininkės Dalios Sakavičiūtės atliekamas kūriniais. Aktorė mus įvedė į rūstų Kristijono . Donelaičio laikmetį, supažindino su kūrėju, jo gyvenimo būdu, pažiūromis ir talento galia. Jis gimė laisvojo valstiečio šeimoje. Seneliui Hansui Donelaičiui buvo patikėta 15 ha žemės 90 – čiai metų – ją reikėjo išdirbti, užsėti, išauginti derlių ir jokiu būdu neužleisti. Gausioje jų šeimoje Kristijonas turėjo tris brolius ir dvi seseris. Jie buvo mokomi žemės darbų ir gebėjimo įsitvirtinti visuomenėje. Vyriausias sūnus buvo garsus juvelyras, kitas buvo nagingas kalvis, apie trečią brolį ir dvi seseris žinių neišliko. Tuo metu, kai gyveno ir kūrė K. Donelaitis, Fridrichas Vilhelmas buvo šios žemės karalius, o jo ideologijos esmė tokia, kad žmogus privalo tobulėti klausydamas karaliaus ir bažnyčios įstatymų. Pastorius tais laikais irgi buvo svarbi figūra, todėl buvo išleistas karaliaus įstatymas, kuris įpareigojo iš kiekvienos parapijos surasti bent vieną talentingą vaiką ir jį tinkamai išmokslinti, kad jis būtų vertas pastoriaus pareigų. K. Donelaičiui padėjo vyresnysis brolis – garsus juvelyras, atliekantis didikų užsakymus, jis buvo pakankamai turtingas, kad galėtų paremti brolio studijas. Pastoriai tuometėje Prūsijos karalystėje privalėjo puikiai mokėti lotynų kalbą, išmanyti muziką, žinoti ir įvaldyti retorikos meno subtilumus. Kristijonas daug laiko praleisdavo bibliotekoje, uoliai lavinosi. Tapęs pastoriumi pasižymėjo kaip ypatingas dvasininkas: jis kūrė kantatas, pritaikė joms žodžius, skambino fortepijonu, kurį pats ir sukonstravo, buvo garsus pamokslininkas, jo skelbiamo Dievo žodžio paklausyti atvykdavo garsių žmonių iš Karaliaučiaus. Savo parapijiečiais Tolminkiemio pastorius labai rūpinosi, daug dėmesio skyrė dorinėms savybėms ugdyti, ypač nekentė girtuokliavimo. Jis dalyvavo visuose žmonių svarbiausiuose susibūrimuose, savo klebonijos knygose yra apibūdinęs kiekvieną savo parapijos žmogų. Daug darbų nuveikė šioje parapijoje, nors jo gyvenimo kelias ir nebuvo ilgas. Kristijonas Donelaitis gimė 1714 metais Lazdynėlių kaime Gumbinės apskrityje, mirė 1780 metais vasario 18 – tą Tolminkiemyje. Pastorių pareiga – vokietinti lietuvių tautą, ne tik mokyti juos Dievo žodžio. Visgi Kristijono Donelaičio poemoje aiškiai ir kryptingai suskamba lietuvybės balsas. Pateikusi biografijos faktus, Gražina Urbonaitė žiūrovams rekomendavo perskaityti Vinco Kuzmicko knygą ,,Kristijones Donelaitis“. Šioje knygoje, kaip pastebėjo aktorė, plačiai ir profesionaliai nušviesta istorinis laikmetis Mažojoje Lietuvoje, žmonių pažiūros, moralės kriterijai ir daugelis kitų lietuvių kultūrai svarbių dalykų. Aktorės ,,pamoką“, taip išmoningai perteiktą, gilino, veikė ir įprasmino deklamuojamos ištraukos iš poemos ,,Metai“. Jaunųjų smuikininkių atliekama muzika veikė klausytojus: salėje tvyrojo rimtis, susidomėjimas ir atida. Apibendrindama Gražina Urbonaitė pastebėjo: ,,Metai“ –filosofinis žmogaus ir gamtos vienovės apibendrinimas“.
Renginio meninę įtaigą vainikavo Justino Marcinkevičiaus poemos ,,Donelaitis“ ištraukos. Aktorė Gražina Urbonaitė, skaitydama Justino Marcinkevičiaus poemą, norėjo šiuolaikiniams klausytojams priminti lietuvybės esmę – išlaikyti deramą santykį su savo šalies kultūra ir Kristijono Donelaičio kūryba. Tą patriotinį nusiteikimą jautėme, supratome ir nuoširdžiai įvertinime plojimais. Garbinga šio vakaro viešnia – poeto žmona Genovaitė Marcinkevičienė – skaitomų ištraukų buvo maloniai nustebinta bei sujaudinta, kad šis kūrinys suskambėjo ne tik kaip poeto gyvenimo ir kūrybos įvertinimas, bet ir kaip šių dienų aktualijų poetinė išraiška. Prieš daugelį metų, sovietmečio klestėjimo laikais, ponia Genovaitė klausė, kaip aktorė Gražina Urbonaitė skaitė tą pačią poemą Rašytojų namuose, matė, kaip klausytojai reagavo, suprato ir pasitikrino savo lietuviško žodžio grožį ir jėgą. Šiandien, jau visai kitais laikais, Justino Marcinkevičiaus poema neprarado savo reikšmės – Kristijono Donelaičio vardu ji tarytum atveria mumyse glūdinčią lietuvių literatūros savastį ir šio kūrėjo patriotines nuostatas. Poemos eilutėmis tariant: ,,Priešas kirto kumštim geležinėm, o jisai – kalbos gimtosios gražumu“.
Vakaro pabaigoje vėl skambėjo smuiko melodijos. Žavėjomės jaunos smuikininkės Dalios Sakavičiūtės meistriškumu, veikė ir jos pačios asmenybė, talento proveržis, išsiliejęs smuiko melodijomis. Budino Kristijono Donelaičio žodį, hegzametro eilutėmis poemoje ,,Metai“ išrašytą. Kad mes skaitytume, girdėtume savo gimtąją kalbą, kuriai didingą paminklą pastatė Kristijonas Donelaitis, gyvenęs ir kūręs 18 – tame amžiuje. .
Skirstėmės pakylėti žodžio ir muzikos poveikio. Jautėme dėkingumą tiems žmonėms, kurie kasmet mūsų miesto žmonėms dovanoja būtiškąsias akimirkas su M. K. Čiurlioniu. Šiandien – ir su Kristijonu Donelaičiu.