„Myliu savo Lietuvą…“
Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka ir PMMA „Branduma“ rugpjūčio viduryje pakvietė į renginį: „1863 m. sukilimo kovos mūsų krašte“, skirtą sukilimui paminėti bei knygos „Nutolę Leipalingio šimtmečiai 1503-1944) pristatymą. Juozas Kuckailis – žurnalistas, kraštotyrininkas, rašytojas. Leipalingio krašto žmonės jį pažįsta, geru žodžiu mini nuo mažytės, kuklios, bet labai daug vertingos istorinės, literatūrinės medžiagos talpinančios kasmet leistos knygelės „Leipalingio kalendorius“ iki knygų – „Dzūkai“ ir Dzūkai 2“. Šiais metais kraštotyrininkas nudžiugino nauju vertingu leidiniu „Nutolę Leipalingio šimtmečiai“. Tai reto darbštumo ir tiesos žmogus, „cikras užsispyris“ dzūkas. Jis papasakojo apie istorijos kloduose jau ramiai besiilsinčius prieš 150 metų vykusius įvykius, 1863–1864 metų sukilimą. Jo atgarsiai palikę viena kitą pėdą ir mūsų krašte. Pranešėjas apžvelgė sukilimo istoriografiją, primindamas pačius svarbiausius 1863-1864 metų sukilimo tema parašytus lietuvių istorikų darbus. Daugiausia dėmesio skyrė įvykiams Pietų Lietuvoje, buvusios Augustavo gubernijos (vaivadijos), siekusios net Nemuną prie Alytaus ar Druskininkų, lietuviškose – Kalvarijos, Marijampolės, Seinų ir Augustavo – apskrityse. Jis aptarė priežastis ir aplinkybes, lėmusias, kad toksai sukilimas kiltų, jo varomąsias jėgas. Nurodė carinės imperijos represines priemones, siekiant palaužti sukilėlių siekius. Remdamasis Aleksandro Ružancovo ir Onos Maksimaitienės, kitų autorių ir asmeniškai surinkta medžiaga, išsamiai, tiesiog detaliai dienomis vedžiojo sukilėlių kovos vietomis. Pasak J. Kuckailio, Lietuvos žmonių nuotaikas sukilimo išvakarėse veikė Lenkijoje prasidėję įvairūs bruzdėjimai, tautiškos, o kartais ir religinės manifestacijos. Ypač buvo išpopuliarėję religinės patriotinės procesijos. Tokių būta ir iš Druskininkų: 1861 m. rugpjūčio 12 ir 24 d. apie 200žmonių procesija nusitęsė į Liškiavą.
Pirmas sukilėlių susirėmimas su rusų kariuomene mūsų krašto apylinkėse įvyko 1863 m. kovo 8 d. prie Paliepio (Kapčiamiesčio vls.) eiguvos. Ten sukilėliai buvo įsirengę savo stovyklą. Ypač išsamiai pranešėjas papasakojo apie vieno iš sukilėlių Pietų Lietuvoje vadų – Povilo Suzino būrio kovas. Jų lemtingas kautynes netoli Dusios ežero – Staciškėse (Seirijų vls.), kuriose žuvo ir pats būrio vadas. Jis palaidotas Seirijų kapinėse. Kraštotyrininkas paminėjo įdomų faktą, kaip Seirijuose 1863m. liepos 29d. įvyko čia susitelkusių sukilėlių dalinių paradas. Jį priėmė vienas iš vadų plk. A. Andriuškevičius. Daug įdomaus sužinojome apie sukilėlių telkimosi vietas prie Živulciškių dvaro (Seirijų vls.) ir Stračiūnuose (Leipalingio vls.), čia vykusius susidūrimus su rusų kariuomenės daliniais. Kitos kautynės įvyko Dulgininkų – Mizarų kaimų teritorijoje (Leipalingio vls.), kur stovyklavo susijungusios Ostrogos ir Glebo sukilėlių rinktinės. Šiek tiek vėliau rusų gvardijos kuopa ir kazokų būrys sukilėlius puolė prie Diržų , dar vėliau prie Krivonių kaimų.
Nuvilnijo per Lietuvą 1863–1864 metų sukilimo paminėjimo atgarsiai. Atgijo 1863-64m. sukilimo vado kun. Antano Mackevičiaus prieš mirtį palikti testamentiniai žodžiai: „Myliu savo Lietuvą, jai aš atidaviau savo silpnas jėgas… Mano veiksmams vadovavo teisybės ir mano tautos meilė…“
Per trumpas atokvėpio minutes brandumiečiai: Emilija Klimavičienė, Liudas Viršilas paskaitė savos kūrybos eiles, skirtas protėvių, žuvusių sūnų, Tėvynės Lietuvos atminimui, o Ona Bleizgienė ir dedikaciją metraštininkui J. Kuckailiui.
Antroje renginio dalyje aptarta knyga „Nutolę Leipalingio šimtmečiai. Autorius paminėjo, kad leidinyje aprašytas 1503-1944metų laikotarpis „nėra nuosekli Leipalingio istorija. Tai daugiau pasižvalgymai po jo šimtmečius“. 2013 metais minima daug sukakčių: Leipalingiui – 510, parapijai – 235, vidurinei mokyklai – 90. Knygoje minima Leipalingio pradžių pradžia – nuo 1503 m. balandžio 7-osios dokumento, kuriuo Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Leipalingio (Lepunikų) dvarelį, karališkojo Pervalko dvaro palivarką padovanojo Smolensko arklininkui pabėgėliui Ivanui Pliuskovui. Pasižvalgymai nuo piliakalnių, kapinynų, archeologinių iškasenų, 250 metų valdžiausių didikų Sapiegų laikų, Leipalingio dvaro, bažnyčios istorijos, prieškarinių metų Lietuvos laikotarpis tęsiasi iki 1944 metų.
Apžvelgta savivaldos veikla, kuri galėtų būti pavyzdžiu dabartinėms seniūnijoms. Daug vietos skirta švietimui, valsčiaus įstaigų, visuomeninių organizacijų darbui. Paminėti tame laike gyvenę, dirbę, kraštą puošę ir garsinę žmonės. Tai nėra nuogų istorinių faktų knyga. Tai karų ir laisvės
atokvėpį, kančią ir vargą, meilę ir džiaugsmą išgyvenusių žmonių asmeninės patirties rūbais apvilkta istorija. Tai ir autoriaus asmeniška širdies šiluma sušildyta, jo vilties žiburiu nešina atmintis, idant rastų atliepą šiandienos ir ateities žmonių širdyse.

Alvyra Grėbliūnienė