,,Pempės dienos išvakarėse“
Pempės (Juozapinių) dienos išvakarėse miesto viešojoje bibliotekoje vyko poezijos mėgėjų susibūrimas. Žinomas miesto gydytojas, poetas, kultūros žmogus Jonas Tertelis pristatinėjo kitą poetą, taipgi su Druskininkais susijusį nuo pat jaunystės. Joną Endrijaitį, išleidusį jau 7 – ą poezijos knygelę, neseniai parašiusį įtempto siužeto romaną. Šį kartą druskininkiečius pamalonino dargi kitu aspektu. Jonas skaitė savo eilėraščius, gitarą atsinešęs dainavo juos, kaip supratau, pats ir melodijas pritaikęs.
Apie Jono sąsajas su Druskininkais kalbėjo jis pats, prisiminė jį ir kiti popietės dalyviai. Klasės draugas Jevgrafijus Samuchovas pasidžiaugė tokiu Jono kūrybiniu derliumi. Moksladraugis Vytautas Dabrukas prisiminė, kad Jonas visada buvo tas žmogus, iš kurio galima buvo tikėtis netikėtumų. Dailininkė Lina Dabrukienė pastebėjo, kad polėkių Jonas iš mamos bus paveldėjęs. Šią mintį patikino ir Alvyra Grėbliūnienė, pažįstanti jo motiną – kūrybingą, veiklią asmenybę. Pati Alvyra – irgi kūrėja ir kitų kuriančiųjų globėja.

Koks pavasaris be poezijos
,,Koks pavasaris be poezijos“, – pradėjo šį gražų renginį Jonas Tertelis, menininkų sambūrio ,,Branduma“ narys. Iš tiesų reikia kūrybos, kuri paguostų technologijų aprobuotą šiuolaikinį žmogų. Nuramintų, įspėtų, kad gyvename neamžinai, todėl reikia matyti, grožėtis, džiaugtis, kad tave kas nors myli, kad pats dėl meilės tiek daug gera nuveiki. Kad ,,jau saullė vėl atkopdama budina svietą“. Tų ,,kad“ gausybė.
Bet žvelkime į paskutinę Jono Endrijaičio poezijos knygelę ,,Lietaus raitelis“. Jonas Tertelis išaiškino klausytojams pavadinimo metaforą, palygino su Valentino Sventicko pastebėjimu, kuris iš tiesų įdomus. Lietus sietinas su Lietuva, o raitelis su mūsų tautos herbo raiteliu – vyčiu. Įpareigojanti metafora. Klausėme autoriaus atliekamų eilių ir mačiau žmonių veiduose, kad iš tiesų tokios poezijos reikia. Paskaitinėjusi knygelę, ten radau nemažai meilės spalvų ir atspalvių: autorius leidžia šiam žodžiui prabilti eilėmis apie motiną, Tėvynę, mokytoją, gamtą lietui lyjant, žmogaus mintims sūkuriuojant ar nurimstant.

Angelo kregždute pavadina moterį
Rinkomės sau tinkamus poeto žodžius, paliestus tradicinio eiliavimo ritmikos, amžinųjų vertybių šviesos nutviekstus. Randame ir originalių naujadarų: antai akmuo čia pavadintas Tėvūnu. Jis kietas ir mumyse gyvena. Nesunku suprasti, kokią meilę poetas nori įžiebti skaitytojui. Paskutinės šio eilėraščio eilutės ir atskleidžia: ,,Esam gimę tėvonijoj tam, kad ją mylėtum“. Eilėraštyje ,,Akvarelė“ ieškoma ir surandama toji pirmapradė meilė, kuri gali sušvytėti visomis akvarelės spalvomis tik vaikystėje. Angelo kregždute poetas pavadina moterį, kaip vyro palydovę gyvenimo takais. Ji budi doros sargyboje (,,saugai mano būtį“). Pasak poeto: ,,Gyvenimas – melodija iš Dievo knygos, vieniems trumpa, kitiems ilga“. Poetas kalba ,,aš“ arba ,,mes“ vardu, priartėdamas prie egzistencinių kiekvieno žmogaus būties dilemų: ,,Kiekvienas esame lyg smuiko stygos, kol valdo tėvo vyriška ranka“. Talpi, graži ir prasminga metafora.

Eilėraščiai ateina pas žmogų
Eilėraščiai ateina pas žmogų ir prakalbina sielą, kai skaitytojas lieka be tarpininkų – atlikėjų. Taigi ir šią knygelę parsinešę į namus savaip gliaudysime rinkinėlio metaforas, kurias vienija, kaip sakė pats poetas, meilė. Tas jausmas ne toks apnuogintas, ne taip akivaizdžiai nutviekstas aistros, kaip buvo ankstyvuosiuose eilėraščiuose. Šiame rinkinyje meilė – erdvė, kurioje jautiesi esąs genties, tėvynės, moters – angelo apsaugotas, vaikystės, jaunystės ir meninės brandos palytėtas. ,,Kai gulasi eilėraščiai į knygą, /Kas jų verkiančių balsų klausys?“- prasmingai prabyla poetas rinkinėlio pabaigoje.

Nuo jaunimo taip ir nepabėgo
Prisiminiau Joną Endrijaitį, kadaise atlikusį pedagoginę praktiką Druskininkų I vidurinėje mokykloje. Gerai prisimenu tą įskaitinę pamoką, kai Jonas stovėjo prieš klasę, o mokiniai labiau domėjosi mokytoju negu jo dėstomu dalyku. O šiandien klausėme jo atliekamų eilių – dainų. Netapo mokytoju – tapo poetu, dainų atlikėju. Nuo jaunimo taip ir nepabėgo: Vilnius senamiestyje muzikuoja, bendrauja su vadinamaisiais problemiškais paaugliais – juos kai ko pamoko ir pats iš jų nemažai kūrybinių impulsų gauna.
Kad eilėraščių rinkinys įvertintas literatūrine Jono Aisčio premija – simboliška ir gražu. Poetui ir jo gentainiams.
Izabelė Ūsienė