Balandžio 17 d. Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su 2013 m. geriausiu vertėju P. Gasiuliu.
Povilas Gasiulis (g. 1944 m. sausio 8 d. Medeniuose, Utenos raj.) – Lietuvos pedagogas, vertėjas, Biržų rajono politinis bei visuomenės veikėjas. Šiuo metu jis pelnė geriausio 2013 m. vertėjo titulą, tik nepripažįsta komplimentų, kuriuose yra aukščiausio laipsnio priesaga. Išties profesionalus ir labai kuklus žmogus. Susitikimą, inicijavo ,,Atgimimo“ mokyklos direktorė D. Časienė ir ,,Skaitytojų“ klubo“ mokytojos.

Neprisiima kūrėjo laurų

Susibūrimas prieš pat Velykas buvo prasmingas patikinimas, kad į savo darbą įnikęs žmogus visada praturtina ne tik save, bet ir kitus. Geriausias 2013 m. vertėjas P. Gasiulis dalijosi savo, kaip vertėjo, patirtimi, atsakinėjo į klausimus, kurios parengė ,,Atgimimo“ mokyklos mokytoja V. Gintutienė. Kūrinių ištraukas skaitė mokytojos V. Rekašienė ir D. Makselienė. Klausydama pašnekesio, pirmiausia supratau, kad nuveiktas milžiniškas darbas. Išversta 16 knygų puikia lietuvių kalba. Povilas labai atsakingai žiūri į šį darbą. Paklaustas, kiek vertėjo darbas sietinas su kūryba, aiškina šitaip: ,,Vertimas – tai lyg atspindys veidrodyje. Tikslu, bet netikra. Negirdi, kaip plaka to žmogaus širdis, nematai, kaip blyksi akys, nežinai, kas dedasi jo viduje“. Netiesiogiai atsako į klausimą, bet neprisiima kūrėjo laurų. Skuba sureikšminti rašytojo galią: ,,Jis sukuria žmonių gyvenimo istorijas, įtikina jų tikrumu – jis sukuria viską iš nieko. Vertėjas geriausiu atveju atgamina tai kaip atspindį. Jis tarytum minta iš kūrėjo rankų, lyg ir pasidalija pelnu…“

Vaikščiojimas po prasmių lauką

Čia manyje sukirba mintis, kad gerbiamas Povilas visai neteisus. Paklaustas, su kokiais sunkumais susiduria vertėjas, svečias nusišypso ir nurodo du svarbiausius.: Viena vertus, vertėjas visų pirma turi suprasti, kas kūrinyje pasakyta. Antra – išreikšti tai lietuvių kalba. ,,Tik tiek?“ – paklaustų paviršutiniškas skaitytojas. Svečias aiškina, tarytum atspėdamas mūsų mintis. ,,Sakykime, žvilgteli į žodyną (o palaimintasis internetas!), o prie to žodžio puikuojasi dvidešimt reikšmių. Pasirinkti patį tinkamiausią – nelengvas darbas. Viena vertus, esi supančiotas tos kalbos, iš kurios verti kūrinį. Be to, labai norisi iš gimtosios kalbos rasti patį geriausią variantą. Paieška neretai pakimba klaustuku, kuris lieka puslapyje, kol tas žodis atsidurs vertimo tekste. Jei skaitytojas gali suprasti kūrinį, savaip interpretuodamas, tai vertėjas šituo vadovautis tikrai negali. Tokiais atvejais, pakliuvęs į savo gimtosios kalbos pinkles, galvodavau, kaip pasakytų mama, kaip pasakytų kitas to laikmečio žmogus. Dažnai gelbsti intuicija, bet ja žavėtis vėlgi per daug nevalia. Turtinga mūsų kalba, joje tiek prasmių, gyvojoje kalboje sušvintančių. Tada prasideda vaikščiojimas po prasmių lauką, o jame, pasirodo, daug nežinomų takelių.“ Svečias mums trumpai atskleidė savo darbo su tekstu metodiką. Pirmiausia pasidarydavo juodą darbą – su visais klaustukais. Prie kiekvieno klaustuko grįžtama ne šiaip sau – tenka pasistudijuoti tarmės, aplinkos, istorijos, tradicijų, tarsenos ir daug kitų dalykėlių, kurie atsiveria tada, kai gerai įsigilini į verčiamą tekstą. Blogiausia, kai išeina knyga, o skaitydamas pamatai, kad šen bei ten ,,susimovei“. Be abejo, P. Gasiūnui labai padėjo ir lietuvių kalbos studijos, nors vėliau pakeitė kryptį ir perėjo į anglų filologijos specialybę. Klausydama šio žmogaus pasakojimo, suprantu, kad gimtosios kalbos studijos tęsiasi visą gyvenimą. Jas lemia ne tik vertimo tikslumas, bet ir troškimas perteikti kūrinio dvasią, pasitelkus jos turtingumo ir vaizdingumo išteklius.

Pirmoji išversta knyga

Su šia knyga mes tarytum užaugome, seniai ją skaito mūsų vaikai ir galbūt anūkai. Tai Dž. Selindžerio romanas ,,Rugiuose prie bedugnės“. Svečias pagyvėja, puikiai prisimena tuos laikus (knyga išversta 1966 m.). Tuo metu jis buvo ketvirtakursis studentas. Nuėjo į leidyklą, paprašė romano ištraukos, o kai komisija gerai įvertino, gavo visą tekstą. Įniko į vertimą, užtat studijas teko prailginti. ,,Bet nesigailiu“, – priduria Povilas. Studijas baigė ir dirbo mokytoju. Paklaustas, ar šis darbas netrukdė vertėjo talentui skleistis, svečias atsakė labai diplomatiškai: ,,Nebuvau mokytojas iš pašaukimo, nors šį darbą, ko gero, tik tokie žmonės ir galėtų dirbti. Visgi kai neseniai mane aplankė 1976 m. baigę mokyklą mano auklėtiniai, buvo labai malonu. Tik negirkite manęs, nes jaučiuosi kaip ešerys ant keptuvės“. Klausiau jo gražios ir vaizdingos kalbos ir nesistebėjau, kad jis toks kuklus – šitai žmogui turbūt įduoda mokytojo darbas, tos profesijos specifika – gal niekas kitas nesugebės taip sutelktai, laiku ir atsakingai dirbti kaip mokytojas. Tai ypatinga profesija, išmokanti žmogų pasverti laiką visų pirma atliktais darbais – tikrai ne pinigais.

Žinojimą paversti meno kalba

Toliau buvo skaitomos ištraukos iš John Dos Passos romano ,,Manheteno stotis“. Šis kūrinys parašytas 1925 metais, kai vyko virsmas iš agrarinės į industrinę Ameriką. Žmonės galvotrūkčiais vyko į Niujorką – tautų katilą, miestą, kuris diktavo savo taisykles. Žiebėsi reklaminiais stendai, kurie netgi kalboje paliko pėdsaką. Verčiant reikėjo visa tai gerai išmanyti, pritrūkus žinių, pasitelkti vaizduotę. O juk miestas niveliuoja žmogų – net džiugesį miestietis suvokia komercinės kultūros vaizdiniu – reklama. Paskaitytos kelios ištraukos iliustruoja vertėjo pasakytą mintį. Viena romano veikėja savo vidinę būseną – džiaugsmą – išsako milžiniškos reklamos vaizdinio įspūdžiu. Kaip žinome, grožiniame kūrinyje ne šiaip sau žaidžiama vaizdiniais – jame integruojama visuomenės buitis, istorija, meno kryptys ir daugelis kitų dalykų. Vertėjas yra tas žmogus, kuris negali spėlioti – jis turi žinoti. To negana – žinojimą reikia paversti meno kalba.

Ar vertimas – kūryba?

Atsakydamas į šį klausimą P. Gasiulis atsako: ,,Vertėjas – tik perteikėjas. Idealiu atveju tai atliekama kuo tiksliau – panašiai kaip žmogaus veidą atspindi veidrodis. Geriausia skaityti originalą. Juk E. Hemingvėjus – ne visai jis pats, prakalbęs lietuviškai. Tai vertėjo versija. Gal daugiau darbas, kartais galbūt galvosūkių sprendimas. Vertėjas – kaip chameleonas, keičiantis veidus. Eseistas, poetas, ir filosofas L. Degėsys vertėją žaismingai palygino su greit įsimylinčiu ir greit atvėstančiu ,,Alfonsu‘‘. Jo meilės objektai nuolat keičiasi“. Dar priminė, kad šiuo metu svarstoma galimybė vertėjo vardą rašyti šalia autoriaus – knygos viršelyje. Šitokiai nuostatai P. Gasiulis nepritaria. Jo nuomone, vertėjas turėtų likti mažiau pastebimas. Juk rašytojas sukuria viską, o visi kiti – vertėjai ir skaitytojai – tik naudojasi tais kūrybos vaisias. Leidėjai dar ir pelnosi.
Klausiausi P. Gasiulio ir visiškai su juo nesutikau. Juk yra žinoma nemažai atvejų, kai gero vertėjo rankose prastokas romanas atgimdavo, sušvytėdavo ir įtikindavo skaitytoją. Žiūrėjau į parodėlėje eksponuotas knygas. Skaitytas, perskaitytas ir dar paskaitinėtas. Dž. Selindžerio ,,Rugiuose prie bedugnės“ – 1966m., E. Hemingvėjaus ,,Kam skambina varvai“ – 1972 m., ,,Fiesta“ – 1967 m., ,,Salos vandenyne“ – 1982 m., K. Vonnegut ,,Galapagos“ 1985 m., ,,Skerdykla Nr 5“- 1981 m. Jas mums įdavė darbštus, neabejotinai kūrybingas ir be galo kuklus žmogus – vertėjas P. Gasiulis. Priėjusi išdrįsau pasakyti: ,,Esate ir kūrėjas, nes nuolat ,,įsimylite“ savo vertimo objektus. Juk kūryba – nepaliaujantis siekimas kurti knygos herojų gyvenimus, suteikti jiems gyvastį, atiduoti skaitytojams į rankas. Jus pavadinčiau rašytojo bendražygiu – ne tik perteikėju.“

Susitikimas baigėsi tradiciškai – buvo dėkojama, sveikinama, įteikiamos gėlės ir rašomi autografai. Svečias, dalyvių nuoširdumo sušildytas, dalijo įrašus. Senas, gražus ir prasmingas kultūros reiškinys – susitikimas su žymiu žmogumi.