Gegužės 2 d. viešoje bibliotekoje vyko literatūrinė popietė , skirta K. Donelaičio 300 –osioms metinėms. Bibliotekoje marguliavo šventiškai pasipuošę ,,Bočiai“. Kaip ir dera, jie svečius pasitiko daina, šokiu, o prasidėjus renginiui, sudarė šventišką foną K. Donelaičio asmenybės ir kūrybos grožiui atskleisti. Juk šio poeto pagerbimas mūsų mieste prasidėjo dar 2013 m. rugpjūčio mėnesį, kai poeto eiles deklamavo puiki ir visiems žinoma aktorė G. Urbonaitė. Pilnutėlėje salėje jos balsas sklido kaip vargonai, kurie užpildo erdvę, nepalikdami vietos tuštumai.

Keliaujame kaip hegzametro arimais

Šį kartą – irgi ta pati intencija – tęsti K. Donelaičio poemos ir jo paties asmenybės išryškinimą kultūroje, literatūroje, dekalogo vertybių šviesoje. Pradėdama renginį, A. Padegimaitė pasakė: ,,K. Donelaitis įrodė, kad lietuvių kalba tinka hegzametrui. Niekas iki jo ir po jo lietuviškai hegzametru nerašė.“ Vilkimės, kad kažkas parašys.
Šios popietės svečiai – mokslininkė J. Zabarskaitė ir aktorius R. Jarašauskas. Jiems gražiai talkino ,,Bočių“ dainininkai ir šokėjai. Mes klausėmės ir savaip mintijome apie šią iškilią asmenybę – K. Donelaitį. Tolminkiemio parapijos pastorių, lietuvių literatūros ypatingą klasiką – 1977 m. jo poemą ,,Metai“ Junesko įtraukė į pasaulio šedevrų sąrašą. Šiemet, minint poeto 300 – tąsias gimimo metines, šį kūrinį pagarsino daugelis Lietuvos kultūros reiškinių. Vien Druskininkuose vyko jau kelios tokios popietės. Žinoma, dar vyks. Esame pavasario linksmybėse, pasitiks vasaros darbai, rudenio gėrybės ir žiemos rūpesčiai. Keliaujame kaip ,,hegzametro arimais“, stebimės žodžio talpyklomis, kuriose atsiveria neišsenkami klodai.
Aktorius skaitė ištraukas, renginio vedėja komentavo, o klausytojai mintimis grįžo į praeitį ir prisiminė tuos laikus, kai buvo varžoma lietuvių kalba, tenkindamasi podukros padėtimi, bet vis tiek skleidė liaudies meną, klasikų kūrybą. K. Donelaitis visada buvo vadovėliuose pagerbiamas, o mokinukai, nors sunkiai įveikdami hegzametrą, bet tą pareigą vykdė nepriekaištingai. Šio renginio svečias aktorius R. Jarašauskas poemos eilutėmis šlovino moterų darbą, perteikdamas to darbo archajiškumą ir šio puikų rezultatą – drobeles, kurios ,,nei sniegs pavasarį blizga“. Skaitė ištraukų apie gamtą, poeto žodžiais ironizavo Slunkių. Kaip žinome, poetas, būdamas evangelikų liuteronų pastorius, dorino savo parapijiečius, pliekė nedorybes – ypač tinginystę, girtuoklystę, apsileidimą ir kitokį žmogaus vardo paniekinimą. Aktoriaus pasirinktose ištraukose šias nuotaikas ir perteikė.

Du dideli kalnai

Lietuvių kalbos mokslų daktarė J. Zabarskaitė poeto kūryboje ieškojo žodžių, kurie perteikia šio įstabaus kūrinio dvasią ir kvietė mus visus kartu su savo vaikais ir mokiniais pasigilinti į Kristijono poemos žodyną. Kaip pastebėjo lektorė: ,,Lietuvių kultūroje yra du dideli kalnai – K. Donelaitis ir Lietuvių kalbos žodynas. Dar pirmasis poeto kūrybos leidėjas L. Rėza pastebėjo ypatingą šio autoriaus leksiką, istorikas ir patriotas S. Daukantas teigė: ,,K. Donelaičio kalbos ypatybės prilygsta Homerui.“ Lietuvių kalbos tėvu vadinamas kalbininkas Jonas Jablonskis konstatavo, kad K. Donelaičio kalbos klodai tiesiog neišsemiami. Belieka jų semtis. Tai ir sėmėmės, ir stebėjomės. Lektorė aiškino kelis žodžius ir bandė remtis klausytojų tartimi ar išmanymu. Antai žodis ,,būrai“ kilęs iš vokiečių tarminės leksikos ir reiškia valstietį, gyvenantį Prūsijos valdomose vietovėse. Šitai visi žinojome. O štai žodis ,,moma“ mūsų dienomis mažai begirdimas. Prisimenu, šį žodį dar vartojo mano močiutė, bet man vaikystėje išgirstas šis žodis nebuvo gražus – mat mokykloje niekas tokio jau nebevartojo. Žodį ,,tota“ dar girdėjau tariant savo diedukus, tėvus, kitus senus žmones – dzūkus iš Neravų kaimo. Kalbininkė šiuos žodžius, randamus poemoje, kildino iš baltarusių ,,tata“, kaip ir tarmėse dar pasitaikantį žodį ,,baba“. Iš savo tėvų ir senų žmonių šiuos žodžius girdėjau, bet mes jau tarėme ,,tėvulis“, ,,mamulė“ – dar su kietuoju ,,l“. Neįspėjome ir ką reiškia poemoje aptinkamas žodis ,,kapė“. Pasirodo, tai kava, nes tuo metu ,,f“ (kafė) poeto gyvenamuoju laikotarpiu dar nebuvo įsitvirtinęs abėcėlėje. Lektorė supažindino klausytojus su svetainės ,,Kalbos namai“ turtais, paragino jais naudotis ir nepatingėti pasidomėti žodžių kilme, vartojimo sferomis, pajusti, kaip tuose žodžiuose sušvyti ir tautos istorijos blyksniai. Kalbėdama apie jaunimą, pastebėjo, kad jau kuriasi draugijos, kurios domisi K. Donelaičio kalbos vaizdingumu – jau veikia ,,Būrų“ organizacija. Studentai savaip interpretuoja didžiojo dainiaus vertybes, o kai kurie jauni ir populiarūs aktoriai ,,kitaip skaito Donelaitį“. Mokslininkė J. Zabarskaitė to nelaiko didele nuodėme. ,,Šis menininkas toks didelis kalnas“, kad jį apeisime ne taip greitai“, – pastebėjo lektorė šypsodamasi. – ,,Juk kaba – tai mūsų pasaulėžiūra, joje turi būti visko, bet negali ji pavirsti nesukultūrinta dirva – tartis ir bendrinė kalba privalo savaip bendrauti, o ne susipriešinti ar viena kitą užgožti.“

Kaip mokė ir aiškino Kristijonas Donelaitis

Renginio pabaigoje ,,Bočiai“ atliko keletą liaudies dainų, sušoko šokį ,,Prūsai prūsai, gražūs mūs abrūsai“. Dainininkai skyrė dainą motinai – juk Motinos diena čia pat. Šio gausaus ir veiklaus klubo vadovė Z. Jančiauskienė palinkėjo visiems tiek meilės, sveikatos ir stiprybės, kiek jos begali turėti tik vienas žmogus – Motina Ji yra gyvybės nešėja, meilės ugdytoja, tautos gyvybingoji šaknis, kuri negali pranykti.
Esame gyvi pasaulio kalbų žemėlapyje su savo gražiąja kalba, Kristijono Donelaičio talento pasodrinta. Ji tinkamai pastebėta ir įvertinta. Kiekvienas asmeniškai tinkamai nešiokime savo kalbos rūbą. Kaip mokė ir aiškino K. Donelaitis.

Izabelė Ūsienė