
Margalapis spalis surinko į savivaldybės viešąją biblioteką Druskininkų poezijos ir kitų menų mėgėjų asociacijos „Branduma“ narius. Gurkšnodami arbatą, kavą, brandumiečiai skonėjosi ne tik saldumynais, bet ir per vasarą jų surinktais, sielos šviesa nuskaidrintais, širdies jausmais sunokintais, į kūrybos kraitę sueiliotais žodžiais. Emilija Klimavičienė „vaišino“ amžinos meilės vynu. Į gentainių būrį pakvietė artoją, kuriam labai brangi „tėviškėlės uždegta ugnelė“. Pasidžiaugė spalvingu rudeniu ir „pražydusiais jurginais“. Vedė žiemos keliu vėl į pavasarį, kai „pražys pušys geltonos“ ir sulos bus „pilni ąsočiai“. Taip ir sukasi žemėje metų laikų ratas… Į sudėtingus filosofinius apmąstymus ir vizijų pasaulį nukėlė Rūta Jamantienė. Žmogaus tikėjimo, vilties ir meilės tobulėjimo simboliu reginti vandens leliją. Jos sudėtingas augimo, brendimo, žydėjimo metas, kaip ir žmogaus, yra užkoduotas Dievo. Savo žemiškoje kelionėje žmogus turi nepažeisti kodo ir žydėti kaip lelija, nepavirsti dilgėle patvory… Kitoje vizijoje Rūta pasakoja apie žmogelį, lošiantį su velniu šachmatais. Velnias labai apsukrus, gebantis meluoti ir apgauti. Kaip nepasiduoti šėtoniškų gundymų beprasmybei, besąlygiškai pasitikėti Dievu ir išsaugoti savo vertę, kūrėja pateikia vizijoje regėtą atsakymą. Janina Žilionienė, pagardinusi humoro prieskoniu, vaišino eilėmis – rinkimų „uogomis“. Nuvedė prie lyrikos šaltinio, kuris išsiliejo ir dainų melodijomis. Onutė Karaliūnienė prisiminimų varstais keliavo su flamingu. Asociacijos tarybos pirmininkas Jonas Tertelis žvelgė į pavasarį sugrįžtantį „saulės laikrodį, sekundėmis lašantį „ į delnus, į gyvenimo indą“ ir vedantį į kelią. Jis, išvinguriavęs iš „lopšinės giesmės“, toliau brenda ir brenda per „dzūkišką smėlį“. Eina „dienos, metai ir žmonės.“ Poetas ragina pakelti rankas ir akis į dangų, išvysti savo žvaigždę ir artėti prie jos… Jis vadino susėsti prie tėviškės stalo, pajusti duonos kvapą ir ją valgyti… Malda už ją padėkoti, ir pasijausti laimingu, surinkus paskutinius gurinius, „kad nesibaigtų gyvenimas, Dieve“. Alvyra Grėbliūnienė, žodžiais nutapytuose akrostichuose, atskleidė jai artimų ir brangių žmonių paveikslus.
Poezija ir dainos tarsi dvynės sesės – viena kitą papildo. Virginija Šedienė ir Irena Gudelionytė puikiai suderinto dueto skambesiu įviliojo rudens margalapes akimirkas į valso sūkurį, kuris nostalgiškai svaigino mintis… S. Neries „Pienės“ žodžiams sukurtos dainos melodija dar labiau priminė būties laikinumo ir daug iššūkių pripildytą gyvenimą. Na ir, žinoma, dainose nuskambėję meilės akordai švelnumu apgobė nebijančių rudens šalnų jausmus.
Alvyra Grėbliūnienė