Spalio 7-ąją Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje svečiavosi aktorė Dalia Rasa Jankauskaitė ir džiazo virtuozas Vytautas Labutis. Jų pristatyta poezijos ir džiazo improvizacijų valanda pagal Henriko Radausko eiles „Gėlė pasakė vėjui…“, buvo graži dovana druskininkiečiams. Neįprastas, įvairiomis žodžio ir muzikos spalvomis pripildytas renginys, į susirinkusiųjų širdis įliejo daug naujų patirčių ir įvairialypių jausmų. Aktorė susitikimą pradėjo poeto H. Radausko ketureiliu: “ Ir saulė buvo kaip poetų/ Garbė: ugninga ir sena, – /Turiu rašyt, kad ji spindėtų, /Kai jau seniai užges diena.“ (Pavasaris). Įprasminusi poeto žodžius į mūsų laikmetį, trumpai papasakojo jo biografiją. 1910 04 23 gimęs Krokuvoje, gyvenęs Rusijoje, Lietuvoje, Vokietijoje ir JAV. Miręs 1970 08 27. Palaidotas Vašingtone. Pirmą eilėraščių knygą „Fontanas“ išleidęs 1935m., paskutinę „Eilėraščiai“– 1965 m. Tai bene pirmasis to laikmečio lietuvių poetas modernistas, savo kūryba atitrūkęs nuo kalbos apie Tėvynę, išsivadavimą, kitos aktualios tematikos. Viename iš eilėraščių ir kalbama apie tai. „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,/ Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos,/. Poetas ieškojęs grožio, estetinių emocijų, meninės prasmės gamtoje, buityje, žmoguje… Jis buvęs labai griežtas kritikas savo kūrybai. Ant kai kurių eilėraščių prisegti lapeliai – nespausdinti be jo sutikimo. Poeto žmona įvykdžiusi sutuoktinio valią. Ant jo kapo – užrašas, dvi eilutės iš metai prieš mirtį sukurto eilėraščio „Sugrįžimas“: „Ir spindėjimą žalio lapo Tu pasiėmei su savim.“
Abiejų svečių profesionaliai meistriškai atlikti kūriniai, tiek bendrai, tiek atskirai, panardinti muzikos ir žodžio skambėjime, atskleidė daugeliui taip gerai nežinomo, o gal ir primiršto poeto H. Radausko talentą. Kažkaip netikėtai ir mūsų laikmetyje, rinkimų šurmulyje labai atitiko kūrėjo siekis atskleisti bendražmogiškų santykių, dvasinių vertybių, būties laikinumo ir estetinio grožio sampratą. Aktorė vartė eilėraščių lapus ir dalino poeto sielos atspindžius. Perskaitytus, barstė ant grindų… Jų prasmę, galią, reginį kiekvienas savaip išjautė. Nostalgiško rudens peizaže: „Miško aikštelėj senas beržas/ Iškėlė žalią kiaurą skėtį,/ Ir iš vandens purienos veržias/ Pasaulį auksu sužavėti.“ (Lietus). Poetas – praeivis, keliaujantis metų laikais, jaučiantis grėsmingo pavasario gaudimą, rudenio raudas, žiemos skaičiuojamą naudą: „Sidabrą“. Regintis dangiškos lyros barstomus „mirštančius deimantus“, tačiau pats negaunantis jokių dovanų. Jis girdi, kaip „Pasaka man gieda kaip lakštingala, / Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“ (Pasaka) Daugelio kūrėjų žodžiais nutapytuose žydinčiuose kaštonuose, H. Radauskas regi degančias tylias žvakes. Jų apakintas, parėjęs namo „plunksna rašalą“ taško. Plunksnos „ištaškyti“ žodžiai ir šiandien jaudina, žadina apsnūdusias mintis. Ypatingai gyvai suskambėjo gerai žinomas eilėraštis „Gėlė ir vėjas“. Jaudino poeto eilės, parašytos toli nuo Tėvynės – „Prarastas rojus“. Ko gero jos jaudina ir šiandienos emigrantus. Taip norėtųsi, kad jų būtų mažiau… „Mes girdim už tūkstančio mylių,/ kaip girgžda mūs kaimuose svirtys,/ Ir šitą melodiją tylią/ Kartoja negęstančios širdys.“Širdį virpinančiomis melodijomis apipinta, pralaužusi „pasenusią tvorą“, alyvų žiedais ir „degančiomis šermukšnių kekėmis“ iškaišyta valanda ištirpo laike… Ją palydėjo viešosios bibliotekos direktorės Laimos Žėkienės, kitų renginio dalyvių išsakyti padėkos žodžiai svečiams – D. Jankauskaitei ir V Labučiui.

Alvyra Grėbliūnienė