Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos UNESCO Generalinės konferencijos 30-ojoje sesijoje, kuri vyko 1999 m., buvo nuspręsta kovo 21-ąją minėti Pasaulinę poezijos dieną. „Poezija gali būti atsakymas į opiausius ir giliausius šiuolaikinio žmogaus dvasinius klausimus, tačiau tam būtina atkreipti į ją kuo platesnį visuomenės dėmesį“, – teigiama UNESCO sprendime. Pirmoji Pasaulinė poezijos diena buvo paminėta 2000 m. Paryžiuje, kur yra UNESCO būstinė. Pasaulinę poezijos dieną, kuri tapo globalia ir kasmetine, pabrėžiama poetinio žodžio svarba, kviečiama kurti poeziją, ją leisti ir skaityti.
Poetiniai tekstai iki pat viduramžių buvo priskiriami „tikrajai“ literatūrai, o proza prilyginama tik retorikai, nereikalaujančiai ypatingų gebėjimų. Iki pat šių laikų eilėmis apdainuojami didvyrių žygiai, pasakojama apie gyvenimą, meilę ir netektis, išreiškiamas laisvės ilgesys, atveriami jausmai ir mintys, siekiai ir troškimai. Manoma, kad poeziją gali rašyti tik tas žmogus, kuris įžvelgia kažką naujo ir prakilnesnio įprastoje kasdienybėje.
Poezija – tai kalba, suprantama bet kurio pasaulio kampelio gyventojui. Ji tiesia tiltus tarp tautų ir kultūrų, padeda žmonėms suartėti. Poezija visais laikais pasiekdavo milijonus širdžių, buvo vienas galingiausių veiksnių, keičiančių požiūrį į aplinką, atkuriančių žmonių ryšius, įkvepiančių svarbiems darbams ir didelėms pergalėms. Poetais visada buvo pasitikima kaip niekuo kitu, nes poezija yra tikrų jausmų ir emocijų atspindys. Poetas Paulius Širvys sakė: „Poezija – visų pirma – svajonė, jausmas ir muzika, meilė ir neapykanta, apmaudas ir ilgesys, nuoširdus vaiko juokas ir mąstančio žmogaus sarkazmas, verksmas su ašarom ir ašaros be ašarų… Viskas, kas žmogiška.“
Šiuo metu Lietuvos rašytojų sąjungoje iš 360 narių daugiau nei pusę sudaro poetai. Iš 45 rašytojų, apdovanotų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija, 18 yra poetai. Populiarūs poezijos renginiai – tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“, literatūros festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo“, tarptautinis poezijos ir eseistikos festivalis „Panevėžio literatūrinė žiema“ – sutraukia vis daugiau dalyvių ir poezijos gerbėjų ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų šalių.
Poezijos istorijoje vienas ankstyviausių žinomų eiliuotų kūrinių yra Gilgamešo epas, parašytas šumerų kalba Babilone maždaug 2000 m. pr. m. e. Senovės Indijos epopėja „Mahabharata“ yra ilgiausias eiliuotas tekstas pasaulyje, sudarytas iš 1,8 milijono žodžių. Pirmuoju Europos poetu laikomas senovės graikų poetas Homeras, epų „Iliada“ ir „Odisėjas“ autorius. O lietuvių rašytinės poezijos pradžia – tai Martyno Mažvydo eiliuota prakalba „Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump“ („Knygelės pačios kreipiasi į lietuvius ir žemaičius“). Šis tekstas – tai tarsi pirmas lietuvių eilėraštis, būsimos lietuvių poezijos idėjų versmė. Prakalba buvo išspausdinta 1547 m. pirmoje lietuviškoje knygoje „Katekizmo prasti žodžiai, mokslas skaitymo, rašto ir giesmės dėl krikščionybės bei dėl bernelių jaunų išguldytos…“.
Poetikos teoriją vienas pirmųjų pradėjo kurti senovės Graikijos mąstytojas Aristotelis savo veikale „Poetika“. Vėlesniais laikais apie poezijos meną kalbėta ir ginčytasi labai daug. Vieni manė, kad poezija privalo turėti rimą ir ritmą, kiti teigė, kad poezijos negalima varžyti, kad ji turi gimti iš poeto kančių, jo saviraiškos. Dabartiniame globalėjančiame pasaulyje poezija evoliucionuoja ir modernėja: dažnai atsisakoma tradicinės išraiškos, keičiama stilistinė struktūra, nepaisoma rimo, kuris šimtmečiais buvo vienas iš skiriamųjų poezijos elementų, nesilaikoma chronologijos, transformuojama kalba – ji vis labiau krypsta į linijinį pasakojimą.
Kokia bebūtų eiliuoto teksto forma, poezija išlieka aktuali ir šiandien kaip niekad anksčiau turi šansą tapti tikrąja laisvės kalba.
Parengta naudojant atvirų šaltinių informaciją