Žmogui reikia žmogaus. Ir kai atrodo, kad Dievas tave paliko, kito žmogaus buvimas gali padėti susigrąžinti tikėjimą ir geresnės ateities viltį. Kun. A. Peškaitis OFM.

Kartais nesuvokiama, kodėl vienokia ar kitokia situacija, susitikimas, uždega širdį, ir tu eini, eini net nežinodama, kas laukia, kodėl tai darai. Šiandien tai drąsiai galiu pasakyti, jog tai Dievo malonė, Jo Šviesa. Jis tave veda, nors kartais teks eiti per visišką tamsą, per skausmą ir neviltį. Tik Jis tavęs niekada nepaliks, jeigu Juo tikėsi. Tai nelengva…
Dievas man suteikė galimybę sutikti žmogų, matyti 2014m. knygų mugėje jo knygos Posūkis Kunigo pasakojimai pristatymą. Tai kun. Arūnas Peškaitis OFM. Jis – šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino vienuolyno gvardijonas ir parapijos vikaras, nuolatinės formacijos moderatorius, „Mažosios studijos“ radijo laidų redaktorius, tinklalapio bernardinai.lt dvasinis asistentas, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kalinčių nuteistųjų iki gyvos galvos kapelionas, MBO Lietuvos šv. Kazimiero provincijos definitorius, Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos pastoracinės psichologijos dėstytojas. Manęs neapleido mintis, jog reikėtų kunigą pakviesti į Druskininkus – pristatyti knygą „Posūkis“. Tam pritarė savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Laima Žėkienė. Knygos pristatymas vyko birželio 03d. viešojoje bibliotekoje. Nors jau vasara ir daugumai labiau rūpėjo sodai, bet į renginį susirinko taip pat gražus būrys, norinčių su kunigu pabendrauti. Kun. A. Peškaitis papasakojo, koks buvo knygos išleidimo kelias. Alma littera leidykla jo paprašė papasakoti apie tikėjimą ir gyvenimą. Padėjo, parengė tekstus spaudai žurnalistė, „Mažosios studijos“ bendradarbė Jūratė Kuodytė. Knygos pratarmėje ji rašo, kad kunigo pasakojimai yra puikus ir atviras liudijimas apie tai, jog kunigas yra ir žmogus. O kunigas knygos viršelyje įvardijo: Nesu joks rašytojas. Tik kunigas…
Pristatydamas knygą, brolis Arūnas teigė, jog Dievas sukuria labai daug gėrio, tik žmonės dažnai skiria daug laiko blogiui. Gal perskaitę šią knygą, skaitytojai iš savo gyvenimo galės prisiminti, kiek daug Dievo dovanų jie yra gavę. „Posūkyje“ nėra to, kas patiktų žurnalistams, nėra nieko apie blogus žmones. Autorius nenorėjęs apjuodinti, negatyviai parodyti žmogaus. Tai prisiminimų ir apmąstymų knyga. Joje pasakojama apie 45-ečių – 65 -ečių kartą, kuri pergyveno lūžį iš vienos santvarkos į kitą. Dainuojamąją revoliuciją stebėjo iš vidaus. Ji skirta jaunimui ir vyresniems. Tai kunigo liudijimas apie atsivertimą, kaip atrado Dievą. Kaip Tikėjimas, Viltis ir Meilė pakeitė jo gyvenimą. Tai apie santykius su puikiais žmonėmis, kuriais jį Dievas apdovanojo šioje žemėje.
Kunigas taip pat pristatė ir 2014m. išleistą knygą „Vedami“. Joje daugiau sunkumo, ilgesio, yra kitas „dugnas“. Viską gali papasakoti tik poezija. Poezijos tekstus papildo evangelinių skaitinių komentarai ir gydytojo Kazio Simanausko fotografijos. Jos parodo sielos būseną. Knygoje autorius svarsto: O gal gydytojo ir kunigo bendras darbas padės gyti kieno nors sielai?.. „Vedami“ sudaryta iš trijų skyrių: „Paskyrimai“, „Dėlionės“ „Išsipildymai“. Iš kun. A. Peškaičio lūpų jausmingai su aktoriniais gebėjimais, tiesiog širdies atsidūsėjimais sroveno eilėraščiai. Dažnai palydėti žmogaus būties tamsos ir šviesos atspindžiais. Autorius atskleidė nežinomų istorinių faktų apie Liudmilą Gurčenko, Nelly Paltinienę, meningokokine infekcija sirgusį Igną, atostogų miestą Palangą…
Skaitytojus nudžiugins ruošiama spaudai dar viena bendra – kunigo ir gydytojo fotografo knyga. Po nuotraukomis bus parašytos eilės.
„Vedami“ yra neatskiriama nuo „Posūkio“ – visumoje išryškinama tai, kas buvo gera. Tikras yra tik Gėris, nes blogis nėra tikras.
Didelį susidomėjimą išreiškė renginio dalyviai apie kunigo darbą su kaliniais. Kapelionas prisipažino, kad iš santykio su nuteistaisiais jis pats daug gauna. Ten yra žmonės, kurie permąsto savo gyvenimą ir meldžiasi už mane, – kalbėjo kun. A. Peškaitis. Jis papasakojo keletą jaudinančių kalinių istorijų, kurios atskleidė liūdnus jų gyvenimo faktus laisvėje – šeimoje, visuomenėje. Jų sužeistumą, atsivertimą kalėjime, pasiaukojimą dėl kitų, pasiryžimą gyventi su Dievu. Kunigas mintijo, jog mes įsivaizduojame save esančiais kitokiais žmonėmis, bet klausant kalinių išpažinties, supranti, kad, esant tam tikrai situacijai tai galėjo atsitikti ir su tavimi.
Renginį papuošė vargonininkės Astos Galbogytės dovanotos giesmės.
Iš popietės dalyvių padėkos žodžių, išsakytų kunigui, iš tos gražios keleto valandų bendrystės supratau, jog viena iš Dievo mums duotų dovanų, buvo br. kun. A. Peškaitis OFM, kuris mums dovanojo save. Apsikeitėme Dievo duotomis bendrystės dovanomis. Juk dovana yra pasidalijimas; taip plečiama meilės santykio erdvė, – teigia kun. A. Peškaitis.
Alvyra Grėbliūnienė