Gruodžio 19 d. minime lietuvių rašytojo Petro Tarasenkos (1892- 1962) 130-ąsias gimimo metines. Rašytojas gimė Karališkiuose (Anykščių raj.), mokėsi Alantoje ir Anykščiuose, 1912 m. baigė Panevėžio mokytojų seminariją, 1912–1915 m. dirbo mokytoju. 1915–1917 m. tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje, kovojo Pirmajame pasauliniame kare. 1918–1919 m. gyveno ir mokytojavo Pskove, studijavo istoriją Pskovo pedagoginiame institute. 1919–1926 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo nepriklausomybės kovose. 1921 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus, jam suteiktas kapitono laipsnis. Gyvendamas Klaipėdoje vykdavo pasižvalgyti po apylinkes, ieškojo pamario archeologinių paminklų, apie juos skelbė spaudoje. 1933 m. kaip pulkininkas, išleistas į atsargą toliau domėjosi Lietuvos piliakalniais, lankė juos, aprašinėjo, kasinėjo įvairius archeologinius paminklus, darė piliakalnių topografinius planus, rašė daug straipsnių, populiarino, skatino saugoti paminklus. Parašė knygas-vadovėlius „Gimtoji senovė“ (1925 m.), „Priešistorinė Lietuva“ (1927 m.), sudarė archeologinių paminklų registrą „Lietuvos archeologijos medžiaga“ (1928 m.) P. Tarasenkos didžiausias nuopelnas – archeologijos mokslo išpopuliarinimas. Siekdamas sudominti jaunimą šiais paminklais, parašė apysakas – „Praeities vartai“ (1935 m.), „Perkūno šventykloje“ (1939 m.). Pokario metais ypač populiarios buvo jo knygos „Užburti lobiai“ (1956 m.), „Didžiųjų Tyrulių paslaptys“ (1956 m.), „Pabėgimas“ (1957 m.), „Rambyno burtininkas“ (1958 m.), iš kurių žinių apie garbingą Lietuvos praeitį sėmėsi Lietuvos jaunimas.