Gegužės 4 d. Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyko žurnalistės Ramunės Sakalauskaitės knygos Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija sutiktuvės. Bibliotekos direktorė, pirmiausia pasveikino visus žodžio puoselėtojus, minties skleidėjus su artėjančia spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Linkėjo kūrybiškumo ir kantrybės Jų darbuose. Pasidžiaugė, jog renginio viešnia visiems žodžio skleidėjams ir jo mylėtojams padovanojo gražią ir prasmingą dovaną– prisiminimų knygą, apie Šviesulį, kuris ne tik švietė, bet ir šildė. V. Aliulis MIC.
Žurnalistė taip pat džiaugėsi gausiai susirinkusiais druskininkiečiais. Mintijo, jog sodai ir daržai užleido vietą dvasiniams dalykams. O Druskininkai monsinjorui K. Vasiliauskui buvę atsipūtimo, poilsio vieta. Mat jam tarnaujant Varėnos parapijoje ir gyvenant kartu su mama, tekę išgyventi skaudžius motinos ir sūnaus santykius. Žinoma, tai buvę ne iš blogos valios, o iš meilės – motinos noro daugiau pagelbėti kunigui visoje jo tarnystėje. Druskininkuose jis taip pat vedęs kunigams rekolekcijas.
Geru žodžiu autorė minėjo daugelį žmonių, kurie atskleidė iškilią dvasininko asmenybę. Tarp jų – vyskupą J. Tunaitį, kuris davęs detalesniam susipažinimui monsinjoro asmens bylą. Bažnytiniai kanonai to neleido daryti. Išsamiai papasakojusi ir apie monsinjoro gyvenimą Daugpilyje, kur, sugrįžęs iš Uralo lagerio, praleido 10 metų. Pirmą naktį nakvojęs stotyje, tris – kapinėse, nes ir broliai kunigai jam užtrenkę duris. Neradęs darbo, visų atstumtas, akimirkai net norėjęs šokti nuo tilto į Dauguvos upę. Tik seserys eucharistietės jį išgelbėję, globoję ir padėję įsidarbinti Ždanovo kolūkyje. Kai žurnalistė dabar ieškojusi to buvusio kolūkio, namo, kur dirbęs, gyvenęs K. Vasiliauskas, jai rodėsi, kad monsinjoras iš aukštybių tai padėjęs padaryti. Autorė viską lengvai suradusi ir dar sutikusi moterį, kurios istoriją užrašiusi knygoje. Įamžinusi ir jos žodžius, jog kunigas pasirodęs, kaip šviesos spindulys, visus pagydęs ir dingęs.
Su monsinjoru K. Vasiliausku R. Sakalauskaitė susipažinusi Sąjūdžio laikais, kai dirbusi informacinėje agentūroje (SIA). Ilgainiui tapusi Jo bičiule iki mirties. Kurį laiką buvusi monsinjoro šoferiu. Kai reikėdavo prisisegti diržą, tai Jis sakė: Pririši mane kaip šunį. Vežusi pas Just. Marcinkevičių, V. Daujotytę, Tėvą Stanislovą ir kitus iškilius žmones. Dvasininkas ją tėviškai globojęs. Dalinęsis per pusę obuoliu, dešra ir t.t. Pagrindinis Jo maistas buvęs pienas, batonas ir sūris. Taip nesavanaudiškai gyvenęs, artimo meilė buvusi svarbiau už viską. Iki pat gyvenimo pabaigos išlikęs kuklus, vaikščiojęs su suplyšusiais batais, pinigus atiduodavęs našlaičiams. Monsinjoras pirmasis pradėjęs aukoti vaikų Šv. Mišias. Jis sakė: Kai matau vaiko akis, ar girdžiu jo juoką, jaučiu Dievo buvimą greta.
Ne visi monsinjorą suprasdavę, kartais smerkdavę už bendravimą su bedieviais, komunistais. Jis atsakydavo: Man vienodai rodo, kokia jo pavardė, kur jis dirba ir kokiai priklauso partijai. Kiekvienas žmogus jam buvęs didelis ir nesuprastas pasaulis, vertas meilės ir pagarbos. Su kiekvienu ieškodavęs tai, kas jungia, ne to, kas skiria.
Tuo atveju, kai krikštijęs vaiką be tėvo, porino: Tas tėvas asilas, kuris vaiko nenori. Kai buvo svarstoma, kodėl dvasininkas gavęs monsinjoro titulą, jis teigė: Nežinau už ką gavau monsinjorą, bet žinau, už ką gavau ypatingai pavojingą nusikaltėlį… Apie lagerį mėgęs pasakoti tik linksmas istorijas. Jame matęs tarsi kurortą, nors išgyvenęs ten daug skausmo, patyčių, kančios.
Prof. V. Daujotytė Jį sulyginusi su Biblijos sėjėju. Toks išlikęs iki paskutinio atodūsio. Antakalnio menininkų kalnelyje vyriausybės skirtomis lėšomis Jam pastatytas paminklinis akmuo. Įrašyta monsinjoro mylimo poeto Jurgio Baltrušaičio eilėraščio eilutė Yra šviesos ir tamsoje. Vėliau prie Šv. Rapolo bažnyčios, kur Jis tarnavęs, nedideliame žemės plotelyje įkomponuotas Lietuvos lauko akmuo. Jo pašventinimo proga Just. Marcinkevičius pasakęs, jog pagaliau ir monsinjoras turintis savo sklypą.
Knygos autorė įsitikinusi, jog monsinjoras ir dabar iš Amžinybės koreguojantis jos kelionę po Lietuvą su knyga, siunčiantis jai keistokus, bet labai šiltus ir mielus žmones.
Po žurnalistės R. Sakalauskaitės kalbėjimo – nuostabios, gaivinančios žodžių versmės, atsivėrė druskininkiečių, pažinojusių dvasininką prisiminimų šaltinis.
Dalijosi savitos bendrystės akimirkomis V. Valentukevičius. Liudijo asmeniškai išgyventos, sielą gaivinusios išpažinties ir dvasinio pokalbio potyriais su monsinjoru A. Padegimaitė. Gydytojas A. Žukauskas papasakojo, apie išskirtinį monsinjoro prašymą tėčiui, R. S. Žukauskui. Dvasininkas jam davęs tremtyje ant sukarpytų maišų skiaučių anglimi parašytą maldaknygę. Prašęs ją įdėti po mirties į karstą. Tėtis tai įvykdęs, bet vis svarstantis, kad ta maldaknygė dabar galėjusi būti relikvija…
V. Klimas džiaugėsi, kad knygos apie monsinjorą autorė, tai ta pati mergina, kuri dalyvavo 1989 m. ekspedicijoje į Sibirą. Tada grupė keliavo į Igarką parvežti savo artimųjų palaikų. V. Klimas rankiojo tetos kaulelius, o Ramunė darbavosi Igarkos archyvuose. V. Klimas dėkojo R. Sakalauskaitei už knygą ir įteikė jai gražią gėlių puokštę. Dėkojo ir bibliotekos direktorė už šiltą ir nuoširdų susitikimą. Dėkojome visi…
Autorės knygoje užrašyti kun. G. Petronio atsiminimų žodžiai, kuriuos mėgo kartoti monsinjoras – tai Šv. Rašto žodžiai: Padaryk mus spindinčiais šviesos žiburiais. Po knygos sutiktuvių galiu pasakyti, jog išsipildė dvasininko prašymas ir Jis tapo mums spindinčiu šviesos žiburiu.
Knyga Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija iškeliavo su autorės R. Sakalauskaitės autografu į daugelio renginio dalyvių namus.
Alvyra Grėbliūnienė