Spalio 29 dieną, Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje lankėsi poetė, dainų tekstų autorė Dalia Teišerskytė. Į susitikimą su skaitytojais atsivežė poezijos knygeles „Tai tik meilė…“, „Slenkstis“, „Septyniasdešimt septyni eilėraščiai“, kompaktines plokšteles „Pamiršti namai“, „Tai tik meilė..“, laiškų rinkinį „Meilės laiškai“. Knygose – vidinis autorės pasaulis, ją supantys žmonės. Poetė džiaugėsi, kad yra parašiusi per 400 dainų ir tai buvo pastebėta, įvertinta: Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra išleido kompaktinę plokštelę tokiu pat pavadinimu kaip ir knyga. Į albumą teigė atrinkusi tas dainas, kurios tapo labai populiarios, dainuojamos jau ne vieną dešimtmetį. Klausytojai išgirs Birutės Dambrauskaitės, Ingos Valinskienės, Birutės Petrikytės, Viktoro Malinausko, Stasio Povilaičio, Onos Valiukevičiūtės, Marijono Mikutavičiaus, Rasos Rapalytės, Neringos Čereškevičienės ir kt. atliekamus kūrinius. Priminė, jog pirmąją jos dainą „Žydi obelis“ dainavo Sofija Rotaru ir Nijolė Ščiukaitė. Poetė daug pasakojo apie savo gyvenimą, tremtį: ,,gimiau vėlyvo rudens naktį per audrą tėvų sodyboje. Esu penktas vaikas šeimoje, pagrandukė. Buvau mylima ir lepinama. Tik tai truko labai trumpai: būdama vos pusantrų metų, netekau tėvo, o pusketvirtų – mamos. Vaikystė baigėsi vos prasidėjusi… Augau Kretingoje pas gimines. Labai anksti išmokau skaityti ir rašyti. Brolis sako, kad dažnai kalbėdavau eilėmis. Buvau auklėjama labai griežtai ir dievobaimingai. Bet vis vien buvau pašėlusi ir jau tada krėčiau visokias menkas išdaigas. O močiutė (babytė) vadino mane karalaite. Gal iš čia ir tas mano kartais kankinantis išdidumas?.. Man buvo vos aštuoneri, kai išvežė į Sibirą. Paskutiniu vežimu kartu su kriminaliniais nusikaltėliais. Teko 3 mėnesius praleisti kalėjimuose… Sibire reikėjo eiti į mokyklą, o nemokėjau nė žodžio rusiškai. Greitai išmokau. Ir mokiausi labai gerai, nes mokytojai buvo įstabūs. Gyvenome barake. Aštuoni viename kambaryje. Eidama keturioliktus metus, pradėjau dirbti – su kirvuku taigoje. Vasarą tiesdavome per mišką kelius, o žiemą juos prižiūrėdavome. Vienam kilometrui – vienas žmogus. Visą dieną kaip koks vilkas ant to ledkelio. Nors kauk! Nieko, išgyvenau… Visi ten ne pyragais mito. Į Lietuvą grįžau aštuoniolikos. Dirbau kolūkio daržininkystėje, o vakarais mokiausi vakarinėje mokykloje. Kai nesimokydavau, sėdėdavau ant Bartuvos kranto ir bliaudavau – ilgėjausi Sibiro, draugų, lelijų, taigos..
Per gerus žmones atsidūriau Kaune. Įstojau į technikumą. Tačiau ketvirtame kurse mane išmetė. Tada eksternu baigiau vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistikos‘‘- prisiminimais dalijosi D.Teišerskytė.
Dėkojame poetei už šiltą, jaukų ir nuoširdų kūrybos vakarą.