Gimiau seniai, labai seniai visai netoli laikinosios sostinės – Tabariškėse. Matomai atsitiktinai buvau pradėtas karo išvakarėse, kažkur 1941 metų gegužės pradžioje, nes pasaulį išvydau 1942 metų Vandenyje per pilnatį. Čia matyt ir yra visa bėda.
Galima sakyti iš karto pajutau burnoj karo skonį, bet tėvų neišdaviau, nors galėjau. Mat ir vieni, ir kiti gundė cukrumi. Bet tie, kurie davė cukraus, galėjo ir nudėt. Bet nepataikė. Čia jau jų bėda. Kulka ties sprandu pervėrė drabužėlio kalniečių – pajutau pūstelėjusį šaltuką – ir tiek ją tematysi.
Žymesni įvykiai: vis tik baigiau Šilutės vidurinę. Po to tuoj pat nėriau į LŽŪA miškų ūkio fakultetą. Iš antro kurso, kaip perspektyvus karys, - kariuomenėn. Iš ten – stačia galva į Kauno medicinos institutą. JĮ baigęs, metus laiko padirbėjau Vilniuje, iš kur su vieno lagamino manta persikėliau į Druskininkus ir visą laiką kėliau visaliaudinė sveikatą „Vilniaus“ sanatorijoje, kuri, man beplušant, subyrėjo, nes pūstelėjo stiprūs laisvės vėjai. Matyt dėl to ir atsirado galvoj negerai. Pradėjau įnirtingai ir šratinuku, ir teptuku gadinti popierių, gremžt kokį nors kelmelį, ir nežinau, kada tai baigsis.
Mylėjau kelis kartus, bet vedžiau tik vieną. Gaila žinoma tų, kitų, kurioms manęs nepavyko paimt, bet ką padarysi. Išdrįsau turėti net du vaikus. Sūnus – mano žaizda, nes nuo mažens beprotiškai jį mylėjau; dukra – žaizdos balzamas, nes stipriai protinga. Di-
džiuodamasis galiu kreiptis į ją docente. Na taip, dėl viso pikto, gražiai.
Nieko negaliu daugiau pridėti, nes kol kas nėra ką.

Sterilus amžius

sudeginęs užkratą

pasikartojančio geismo siera,
tapsi nuobodžiai sterilus
kaip vaisto piliulė;
jei nori ką nors susigražinti
iš auksinės vaikystės,
                                          ieškok juvelyro,,

jis smegenis išvalys, pašlifuos –
tapsi lengvas, kilnus,
prieinamas puspročiams,
                                         seniams

ir jaunoms merginoms,
parsiduodančioms vis brangiau
ir brangiau už visada
tau neįkandamą kainą, nes tu
joms, aure, -
                         sterilus –
                                        savo amžium. 

Dilema

turiu du riešutus;
ką man daryt? kaip juos
galėčiau padalint?
mes du

                 jei duosiu vieną tau,
tai reikš išsiskyrimą,
to aš ir tu nenorim.
galėčiau
                atiduoti

tau abu, tada tu
guostai, galgi net
               gailėtum,

 o aš sakyčiau : nesvarbu,
bet geisčiau akimis –
ir ši dilema mus kamuotų
pakol lukštentumės,
nesusijungępatys.