Wolfgang Frank

Knyga „Jūrų vilkai. Vokietijos povandeninių laivų istorija“ yra pirmasis, iš karto po karo parašytas, taigi šviežiausias, pasakojimas apie Antrojo pasaulinio karo metais priešus gąsdinusius vokiečių povandeninius laivus. Vokiečių rašytojas ir žurnalistas Wolfgang Frank šią knygą parašė 1955 metais.

Wolfgang Frank Antrojo pasaulinio karo pradžioje buvo paskirtas karinio jūrų laivyno reporteriu ir dirbo su Admirolo Karlo Donitzo (Karl Doenitz) vadovaujamais kariais. Admirolas Donitzas vadovavo kariniam jūrų laivynui ir būtent jis dar karo pradžioje teigė, jog šie laivai padės Vokietijai laimėti karą.

Knyga „Jūrų vilkai. Vokietijos povandeninių laivų istorija“ buvo parašyta po to, kai Vokietijos laivyno archyvai po karo buvo paimti Sąjungininkų. Knygoje yra ir nuotraukų, kurias autorius išsaugojo ir sudėjo į įspūdžių ir išskirtinės patirties kupiną pasakojimą apie laivus, sukėlusius nemažai rūpesčių priešams, tačiau kartu tapusius ir tikra pačių vokiečių karių žudymo mašina.

Rašydamas knygą „Jūrų vilkai. Vokietijos povandeninių laivų istorija“ 1955 metais Wolfgang Frank neturėjo prieigos nei prie tuo metu egzistuojančių dokumentų, nei prie tų, kurie buvo slepiami ir paviešinti kur kas vėliau. Vis dėlto jis išsamiai ir iš pirmų lūpų pasakoja apie šių laivų operacijas Antrajame pasauliniame kare, naudotas taktikas ir pristato keletą pačių garsiausių šiais laivais plaukusių karių, su kuriai jis pats artimai bendravo.

Adolfo Hitlerio nacių karinis laivynas turėjo 1162 povandeninius laivus. Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis yra sakęs, jog tai vienintelis dalykas, kurio jis bijo. Ir ne veltui – vokiečių laivai nuskandino daugiau nei 2600 priešininkų laivų, kurie gabeno atsargų krovinius.

Dar karo pradžioje Vokietijos povandeninių laivų flotilės vadas Karlas Donitzas sakė, kad jeigu turėtų 300 laivų, galėtų sutriuškinti Didžiąją Britaniją ir laimėti karą. Karo pradžioje Vokietija turėjo 56 povandeninius laivus, bet karo metu jų buvo pagaminta daugiau nei 700. Vis dėlto K. Donitzo prognozės neišsipildė.

Šie vokiečių lavai buvo lėti ir turėdavo dažnai iškilti į paviršių pasipildyti deguonies atsargas, tačiau jie buvo nepaprastai gerai ginkluoti. Jie buvo varomi dyzeliniais varikliais, tačiau kai baigdavosi degalai, laivai judėdavo su švino rūgšties akumuliatoriais. Laive dirbdavo daugiau nei 40 asmenų įgula ir ji dirbo itin ekstremaliomis sąlygomis. Sąjungininkai medžiodavo šiuos laivus vos tik jie iškildavo į paviršių, todėl daugybė jų buvo sunaikinta. Iš 40 tūkstančių povandeniniuose laivuose dirbusių karių, per sąjungininkų atakas žuvo apie 28 tūkstančiai.