Gimiau seniai, labai seniai visai netoli laikinosios sostinės – Tabariškėse. Matomai atsitiktinai buvau pradėtas karo išvakarėse, kažkur 1941 metų gegužės pradžioje, nes pasaulį išvydau 1942 metų Vandenyje per pilnatį. Čia matyt ir yra visa bėda.
Galima sakyti iš karto pajutau burnoj karo skonį, bet tėvų neišdaviau, nors galėjau. Mat ir vieni, ir kiti gundė cukrumi. Bet tie, kurie davė cukraus, galėjo ir nudėt. Bet nepataikė. Čia jau jų bėda. Kulka ties sprandu pervėrė drabužėlio kalniečių – pajutau pūstelėjusį šaltuką – ir tiek ją tematysi.
Žymesni įvykiai: vis tik baigiau Šilutės vidurinę. Po to tuoj pat nėriau į LŽŪA miškų ūkio fakultetą. Iš antro kurso, kaip perspektyvus karys, – kariuomenėn. Iš ten – stačia galva į Kauno medicinos institutą. JĮ baigęs, metus laiko padirbėjau Vilniuje, iš kur su vieno lagamino manta persikėliau į Druskininkus ir visą laiką kėliau visaliaudinė sveikatą „Vilniaus“ sanatorijoje, kuri, man beplušant, subyrėjo, nes pūstelėjo stiprūs laisvės vėjai. Matyt dėl to ir atsirado galvoj negerai. Pradėjau įnirtingai ir šratinuku, ir teptuku gadinti popierių, gremžt kokį nors kelmelį, ir nežinau, kada tai baigsis.
Mylėjau kelis kartus, bet vedžiau tik vieną. Gaila žinoma tų, kitų, kurioms manęs nepavyko paimt, bet ką padarysi. Išdrįsau turėti net du vaikus. Sūnus – mano žaizda, nes nuo mažens beprotiškai jį mylėjau; dukra – žaizdos balzamas, nes stipriai protinga. Di-
džiuodamasis galiu kreiptis į ją docente. Na taip, dėl viso pikto, gražiai.
Nieko negaliu daugiau pridėti, nes kol kas nėra ką.
Sterilus amžius
sudeginęs užkratą
pasikartojančio geismo siera,
tapsi nuobodžiai sterilus
kaip vaisto piliulė;
jei nori ką nors susigražinti
iš auksinės vaikystės,
ieškok juvelyro,,
jis smegenis išvalys, pašlifuos –
tapsi lengvas, kilnus,
prieinamas puspročiams,
seniams
ir jaunoms merginoms,
parsiduodančioms vis brangiau
ir brangiau už visada
tau neįkandamą kainą, nes tu
joms, aure, –
sterilus –
savo amžium.
Dilema
turiu du riešutus;
ką man daryt? kaip juos
galėčiau padalint?
mes du
jei duosiu vieną tau,
tai reikš išsiskyrimą,
to aš ir tu nenorim.
galėčiau
atiduoti
tau abu, tada tu
guostai, galgi net
gailėtum,
o aš sakyčiau : nesvarbu,
bet geisčiau akimis –
ir ši dilema mus kamuotų
pakol lukštentumės,
nesusijungępatys.
Dvyniai
išeitis – pilna graži kaip sodas,
obuolys – kūrybinė skiltis
didumu jos vaisius tramdo rodos
nuodėmes ir kalnus.
o lemtis
jei nebūtų apgauta poeto,
tai poetas ją prakeiktų mirtinai;
jie lyg giminės –
dvyniai-
gundydami vienas kitą, bręsta
ir didėja išraiškos gelme, kol galų gale nuskęsta
savo neaprėptam didume –
rodos baigta,
bet lemtis iš lėto,
tarsi kūdikis, įkvėpus oro,
genijaus balsu byloti nori.
Gyvenimas
tolsti švelniai šypsodamas
motinos lūpom
droviai atitverdamas
pareigą nuo džiaugsmo
meilę nuo taurios kančios
galimybę nuo tikrovės
rinkdamas
tik nereikšmingus dalykus:
kančią su kūno vėžiu
nakties košmarus su dienos košmarais
galimybę su mirties šmėkla
negalią su gamtiniais poreikiais
todėl įrodyk, kad buvau tau blogas
nusirisdamas iki būsenos
kai tik iš kvailumo
apvyliau tave
nusivildamas savimi
kaip drugys
skrendantis per
šėlstančiąliepsną.
Miesto ruduo
paliko širdys įkarščio metus
langai nedrąsiai merkiasi sutemstant
silpnai apšviestos gatvės vienišam
jaunystės miestui – kurčias laikas.
Parimo nuleista galva: ką svarsto?
gal ilgisi kokių garsų, gal traukinio
šaižaus švilpuko?
gal žodžių,
atodūsio už sienos saulėton praeitin?
praeina tiktai katinas tuščia gatve –
tu gyvas ar negyvas mieste?
aš negirdėjau, gal miegojau,
bet rytą nuvežė,
tikrai mačiau,
nukritusius, pageltusius,
gal mirusius
tavo gyvenimo lapus.
Aš vakar nemylėjau
šiandieną pieva nebe ta…
aš vakar nemylėjau.
ji rodės drobė sutrypta
pamišusio kūrėjo,
bet keista, šiandien po medžiu
jos švelnų šnaresį girdžiu,
bet keista…
mauravo tamsėlė vaga…
aš vakar nemylėjau.
galvojau ji pranyks staiga
į nebūtį su vėju,
bet keista, šiandien po medžiu
jos guvų almesį girdžiu,
bet keista…
pasėjau lūžtančius žodžius…
aš vakar nemylėjau.
galvojau jie vis vien nudžius
taip ir nepražydėję,
bet keista, šiandien po medžiu
aš meilės šnabždesį girdžiu,
bet keista…
Paveikslas
klijuok po vieną, po kelias
jausmingas apraiškas iš rožių,
vijoklių, lapų, debesų, žolės,
užbrėžk šiek tiek jautruolio vėjo
ir slėpiningos meilės patirties
tada, atūžus liūčiai, gniaužiant šalčiui,
ar skeldint žemei saulės sausroje,
įsidėmėki, ką jie skelbia…
jei tarpsnyj, kol širdis suspės
kiek kveptelti nuo vieno dūžio iki kito
kas dievo valioje aplink sukurta
praras gyvybę ir spalvas, gali būt,
kad aš
pavirsiu
jo raiškos
paveikslu
arba mene, kurioj jisai manęs ieškos.
Šiek tiek atgal
migruoja paukščiai verda klega…
nešiojau mylimą,
paskui mečiau,
bet iš širdies…
nušokau priekin gal dvidešimt
žiemų ir vasarų
ir taip netyčia perskaičiau
klaidingos meilė
nekrologą;
plazdėjo paširdžiuos poezija,
brandi gyvybė, užmarštis,
gal išmintis, o čia,
kaip tai paaiškint
nesapnavus
ir išsisukt iš po jaunystės amo
be judesio,
be mimikos,
bučiuojant marmurą:
aš čia buvau…
Lytėjimas
suartėkim: delne
tą pulsuojančią naktį pajusi –
spinduliuojančios sielos veidas mane,
vis dar lanko, va, gūsis po gūsio.
nuosprendžio gale
liejau nišą augti ir augti,
liepiau širdžiai pajūrio šile
klaikią tuštumą tyliai užsmaugti.
Babilonas – tai
bokštas: kalba, tik niekas neklauso,
bet tai tiltas suręstas tvirtai
į aukščiausiojo tobulą ausį,
kai padvelkę kartu su visais,
ją suvirpinsim džiaugsmo balsais.
Ech, mano bėdos
į kumštį įsikandęs nuo ankstyvo ryto,
atkąsiu išminties, viliuosi, nuo savęs;
„gana“ , tariau, tarsi kiti ir aš tuo patikėtume.
kentėjo nervai jų ir piniginės;
nesiskolinsiu tų prakaituotų pinigų,
kuriuos motutė kaulėta ranka
paglostydavo slėpdama, taigi,
sudirgęs kad jau eisiu,
kad jau eisiu,
ir perdėtai labai įsilingavęs
per laiko ir erdvės svilėsius,
staiga girdžiu:
– sustok, mina!..
už dešimt
žingsnių musulmoniškai jautrus berniukas
viena vienintele ranka man moja
ir krenta pats, nes jis dar ir be kojos.
tai štai, sakau, jo didelė gyvenimo stoka –
ne mano. O jis jau išmintingas!
