M. Plutulevičiūtės pirmas gyvenimo lapelis išsiskleidė 1928-09-09. Ji gimė Mardasavo kaime, Merkinės valsčiuje, Alytaus apskrityje. Marija paveldėjo iš mamos gražų balsą ir jautrią sielą.Unikalūs kaimo peizažai anksti pažadino merginos vaizduotę. Būdama 16-os, pradėjo rašyti eiles. Jas rašo visą gyvenimą. Pirmi eilėraščiai buvo skirti partizanams.

Daug kūrybos sunaikino, kad nepatektų enkavedistams į rankas. Vis tik šiek tiek išliko. Dalis sudėta į savo lėšomis išleistą knygelę ,,Čia mano gimtinė“. Į ją surinktas 131 eilėraštis. Ne vienas iš jų išsiliejęs dainos žodžiais... Iš viso galima suskaičiuoti per 1000. Rašo ir toliau. Ypač visą save paaukojo kūrybai, išėjusi į pensiją. Šiandien kuria humoristinius eilėraščius, parodo valdžios abuojumą. Daug eilių parašė apie meilę, daugiausia jų ir skamba dainose. Pirmiausia Marija mintyse išgirsta melodiją, po to rašo žodžius, po to dainuoja. Jos eilės paprastos, visiems suprantamos. Tiesa, ji mokėsi Alytaus Žemės ūkio mokykloje ir įgijo zootechnikės specialybę. Tik ja niekada nedirbo. Mokėsi čia, kad po karo išvykti kitur neturėjo sąlygų.
Jos gyvenimo kelias nuo Vilniaus nuvinguriavo iki Kazachstano, į Pavlodaro sritį. Ten statė Ekibastuzo elektrinę. Vėl sugrįžo į Alytų. Čia statė šaldytuvų gamyklą. Druskininkuose jau per 40 metų. Dirbo vaikų darželiuose, mokykloje. Moteris plušo, dūzgė kaip bitelė ir užsidirbo, ir susitaupė. Susidraugavo ir su sunkiomis ligomis. Kiek leidžia sveikata, ji aktyviai dalyvauja ND, PMMA „Branduma“ veikloje. Dainuoja, skaito eiles. Nuo pat jaunystės iki dabar užmiršti rūpesčius padėdavo daina. Jos balsas skambėjo Mardasavo kaime, Vilniuje profesionalių chorų pasirodymuose, Kazachstano stepėse ir daug metų Druskininkuose. Pirmiausia invalidų draugijos ansamblyje ,,Gimtinė“, dabar „Rasoje“. Nemažai Marijos sukurtų dainų įgarsinta į diskus. Dar vienais metais jos 13 dainų, skambančių ,,Pūko“ radijo eteryje, tapo auksinėmis.

Mamos netektis

Daugel vargo, mamyte, patyrei,
Kaip mažutę mane auginai.
Ne viena ašarėlė riedėjo,
Kaip prie lopšio dainas dainavai.

Aš menu tą mažytį namelį,
Žalius beržus po mūsų langais
Ir bijūnus raudonus daržely –
Ten bėgiojau rasotais takais.

Bėgo dienos ir metai skubėjo,
Mes užaugom jau nebe vaikai.
Mes nespėjom, mamyt, padėkoti
Už vargus, kuriuose auginai.

Jau seniai palikai mus, mamyte,
Nesulaukei anūkų savų.
Išėjai jau seniai pas Dievulį
Ir švieti žvaigždele spindulių.

Sapnuose su tavim susitinkam,
Mano miela mamyte, brangi,
Tu paglostai dar mano galvelę,
Dar žodelį tu man surandi.

Kaip norėčiau tave sugrąžinti
Pasiguost, pakalbėt su tavim,
Ir už viską karštai padėkoti,
Dar sugrįžti atgal praeitin.

Bet žinau, tiktai mano svajonė
Niekada, niekuomet to nebus.
Esam mes visi tiktai žmonės
Ir gyvenimas keičia visus.

Raigardo legenda

Raigardas mielas Čiurlioniui...
Švendubrės kaimelis šalia.
Miškai čia lyg rūtos žaliuoja
Ir pasakas seka šile.

Čia pušys vis ošia, siūbuoja,
Kalena gandrai ga-ga-ga
Ir girdisi paukščių dainelės,
Lyg verkia vaitoja giria.

Raigardo slėnis smėlėtas
Paslaptį slėpė seniai.
Liko legendoj senovės
Palaidotas miestas tenai.

Žmonių praeities padavimuos
Dvaras ir miestas stovėj.
Poną prakeikė senoliai
Jis žemėj giliai nugarmėj.

Čiurlionis nutapęs paveikslą
Paslaptį sumanė atskleist
Įamžino savo kūryboj,
Kuriais jis keliavo takais.

Dabar tiktai vėjas dejuoja,
Užpustė Čiurlionio takus.
Tik liko gamta paslaptinga –
Ji mena praeities laikus.